Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2011 10 08
J.Imbrasas: „Ar ES girdės Lietuvos balsą?“
Pastaruoju metu tapo įprasta skaičiuoti ir vardinti, kokią naudą Europos Sąjunga davė ir duoda Lietuvai. Vardijami projektai, priemonės, sumos. Žinoma, pasitaiko ir pranešimų, kaip tą naudą tie, kam nedera gaudo. Bet šįkart ne apie tai. Šįkart apie tai, kokią naudą, būdami bendrijos nariais, galime turėti ir turėsime ateityje.

 

Manau, neverta neigti, kad žodžių junginys „Europos Sąjunga" daugeliui žmonių Lietuvoje pirmiausia asocijuojasi su šios sąjungos teikiama nauda ir gerokai rečiau - su bendrijos keliamais reikalavimais. Ko gero, tai ir yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios, kaip rodo įvairių tyrimų duomenys, lietuviai yra vieni didžiausių narystės Europos Sąjungoje šalininkų. Ši bendrija kažką duoda ir tai yra gerai. O kad ji kažko reikalauja... Lietuviai savos valdžios ir jos visų lygių klerkų taip užgrūdinti, kad, ko gero, jokie papildomi reikalavimai mūsų iš vėžių išmušti jau nebegali.

 

Bet ar išliksime tokie palankūs narystės ES atžvilgiu ir ateityje? Neabejoju, kad gyventojų palankumas ir toliau bus tiesiogiai proporcingas iš ES gaunamai paramai. Nors, žinoma, kalbant apie paramą, svarbiausia yra ne gyventojų palankumas, bet jų gerovė. O ji nemaža dalimi priklauso būtent nuo ES paramos.

 

Todėl labai svarbu, kad šiandien, skaičiuojant įsisavintas struktūrinių fondų lėšas, nebūtų pamiršta artėjanti finansinė perspektyva, kuri tampa gerokai svarbesne už buvusiąją. Pinigų dalybos visuomet būna nelengvos. Finansinės ir skolų krizės supurtytoje Europoje kova dėl pinigų bus ypatingai atkakli. Ar Lietuva turi galimybių šioje kovoje pasijusti nugalėtoja? Žinoma, jei pasirinks teisingą taktiką bei strategiją ir sugebės bendram tikslui sutelkti tiek visose ES institucijose - Parlamente, Taryboje bei Komisijoje, - dirbančius, tiek Lietuvos valdžios atstovus.

 

Kol kas tokie bandymai sutelkti visus šiuos procesus galinčius įtakoti asmenis, suformuluoti bendrą tikslą ir aptarti veiksmus tam tikslui pasiekti, švelniai tariant, nėra gausūs. Esu įsitikinęs, kad kiekvieno europarlamentaro ar komisaro darbas būtų daug efektyvesnis, jeigu dirbtume ne kiekvienas sau, už save ar vardan reitingų visuomenės akyse, o bent jau žinodami, kokia yra oficiali Lietuvos institucijų pozicija vienu ar kitu Europos Parlamente svarstomu klausimu.

 

Įvairių susitikimų metu, aš dažnai sakau žmonėms: išnaudokite mūsų buvimą Europos Parlamente, rašykite, klauskite. Tą patį sakiau ir praeitą savaitę Žemės ūkio ministerijoje surengtame jos vadovų susitikime su Lietuvą atstovaujančiais europarlamentarais.

 

Jame aptarta Lietuvos pozicija dėl šiuo metu formuojamos ES Bendrosios žemės ūkio politikos 2014-2020 m., jau sukėlusios ne vieną diskusiją Europos Parlamente. Neabejotinai svarbiausias ir daugiausia aistrų keliantis yra tiesioginių išmokų klausimas. Iš pradžių žadėtas jų suvienodinimas vėliau Europos Komisijos parengtuose dokumentuose vėl nukeltas neapibrėžtai ateičiai, pasilikus ties nuostata, kad tiesioginių išmokų dydžio atotrūkis per 2014-2020 m. turi būti sumažintas iki 30 proc. Tai nepriimtina Lietuvai ir savo poziciją derybose bei vėliau teikdami pasiūlymus ir balsuodami, privalome ginti visi. Jei kalbėsime choru, mūsų balsas skambės garsiau ir galingiau ir mes tursime daug daugiau šansų būti išgirsti.

 

Ne kartą yra tekę girdėti skeptišką nuomonę, kad 12 europarlamentarų iš Lietuvos ne kažin ką padaryti, gindami savo šalies interesus Europos Parlamente. Nesutinku su tokiu vertinimu ir daug dažniau pasigendu vieningos Lietuvos atstovų ES institucijose pozicijos vienu ar kitu mums visiems svarbiu klausimu. Ši pozicija turėtų būti išdiskutuota ir aptarta ne Briuselio ar Strasbūro salėse, o pirmiausia susitikimuose ir diskusijose Lietuvoje. Nes būtent čia dirbantys už atskiras sritis atsakingi specialistai geriausia žino ar bent jau turėtų žinoti, kokie sprendimai yra reikalingiausi ir naudingiausi Lietuvos žmonėms.

 

Nuolatinis keitimasis informacija, bendradarbiavimas, ieškant optimaliausio, visiems priimtino varianto turėtų tapti įprastu darbo stiliumi. Nesakau, kad turėdami daugiau informacijos ir žinodami Lietuvos institucijų poziciją, visi mūsų šalies europarlamentarai pradėtų vieningai balsuoti visais klausimais. Be abejonės, nuomonių ir požiūrių skirtumas visada buvo ir bus. Tačiau jis neturėtų dominuoti tuomet, kai kalba eina apie valstybei svarbius dalykus. Tad tai, ar Europa girdės mūsų balsą, priklauso nuo to, kaip kalbėsime ir susikalbėsime tarpusavyje.