Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2011 10 04
Socialinė statistika atspindi baisų šalies nuskurdinimo mastą
Jeigu kas nors manęs paklaustų, kokia specialybė Lietuvoje bus paklausiausia po dešimties ar penkiolikos metų, ironizuodamas sakyčiau, kad šaliai tada labiausiai reikės socialinių darbuotojų. Gal juos, prieš keletą dienų pasidžiaugusius savo profesine švente, tokios prognozės ir pradžiugins: šiame bedarbystės amžiuje darbo vietos iki pat pensijos, kurios po dabartinės Vyriausybės sprendimų daugelis jau net nesitiki sulaukti, yra ir bus garantuotos.

 

Tačiau likusiai visuomenės daliai tikrai nėra kuo džiaugtis. Nesileiskime į diskusijas dėl per krizę sumažintų pensijų ir pažadų kada nors jas kompensuoti. Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad šis sprendimas taip pat labai svariai prisidėjo prie socialinės atskirties didinimo ir socialinių problemų masto padidėjimo. Tiesiog pabandykime pažvelgti į vieną, bet labai svarbų dalyką, iliustruojantį grėsmingas tendencijas.

 

Socialinio būsto Lietuvoje eilėse laukia daugiau kaip 28 tūkstančiai šeimų. Jose gyvena beveik 64 tūkstančiai asmenų. Maždaug tiek gyventojų šiuo metu turi vienas iš didesnių Lietuvos miestų Alytus. Apie 9 tūkstančiai iš tų šeimų - jaunos šeimos. Dar apie du tūkstančiai - šeimos, auginančios tris ar daugiau vaikų.

 

Per praėjusius metus socialinį būstą valstybė suteikė tik 830 šeimų. Tokais tempais, darant prielaidą, kad daugiau šioje eilėje neatsiras nė vieno, kuriam reikia socialinio būsto, šiandien paskutine esanti šeima jį gaus po 34 metų. Ilgokai laukti. Gal dėl to jaunesni ir išvažiuoja į tas šalis, kuriose padirbėję per keletą metų gali nuosavą būstą įsigyti.

 

Beje, palyginimui galima pasakyti, kad 2004 metais socialinio būsto eilėse laukė tik 11 tūkstančių šeimų - du su puse karto mažiau negu šiandien. Vadinasi, per septynetą pastarųjų metų visa valstybės politika šioje srityje nuėjo šuniui ant uodegos. Bet gal jos ir nebuvo? Tačiau jeigu valdžia nesugeba jauniems žmonėms padėti įsitvirtinti savo Tėvynėje, tai kam reikalingos kitos, jaunimą Lietuvoje likti tarsi skatinti turinčios programos?

 

Privalome pripažinti skaudžią tiesą: kasmet visuomenė gyvena vis sunkiau ir skurdžiau. Ir kasmet vis didesnei daliai jos narių reikia socialinės paramos. Jei prieš ketvertą metų savivldybės biudžetų ir valstybės biudžeto išlaidos socialinei paramai sudarė 510 milijonų litų, tai 2010 metais ši suma pasiekė 1milijardą 186 milijonus litų. Tokio maždaug dydžio yra metinis Vilniaus miesto, kuriame gyvena virš pusės milijono gyventojų, biudžetas. Per metus Lietuvoje socialinei paramai išleidžiama tiek pat, kiek šalies sostinė išleidžia visoms savo miesto gyventojų reikmėms.

 

Per trejus metus valstybės išlaidos socialinės paramos poreikiams išaugo du kartus. Kaip ir iš kur čiai paramai gausime lėšų dar po trijų metų? Nepamirškime ir dar vienos skaudžios tendencijos: asmenų, prašančių kompensacijos būsto šildymui, skaičius taip pat nepaliaujamai didėja. Ir labiausiai jis išaugo būtent per pastaruosius trejus dabartinės valdžios valdymo metus. Tai ne opozicinė retorika - tai faktas, pagrįstas Statistikos departamento duomenimis. Pradedant 2009 metais, kasmet kompensacijų būsto šildymui prašančiųjų skaičius išauga vidutiniškai 34 tūkstančiais.

 

Tad kaip reikėtų vertinti šiandieninės Lietuvos valdžios politiką, jeigu per metus atsiranda naujas Utenos, Telšių, Tauragės, Ukmergės ar Jonavos dydžio miestas, kurio gyventojai be valstybės pagalbos nebegali sumokėti už šildymą? Atsakymas tik vienas: tokią politika galima vertinti labai blogai. Tad ką daryti?

 

Pirmiausiai - būtina nedelsiant pakeisti prioritetus, atsisakant visų valstybės institucijų statybų, remonto ir pagražinimų. Antra - akumuliuoti lėšas valstybinei būsto programai. Vienam socialiniam būstui įrengti šiandienos kainomis reikėtų apie 100 tūkstančių litų. Visai socialinio būsto programai, kurią įgyvendinus nebeliktų eilėse laukiančių piliečių - maždaug 2,8 milijardo litų. Anaiptol nesakau, kad tai įmanoma padaryti per metus, tačiau per keletą. Na, tegu per dešimtmetį - skirkime tam kasmet po 300 milijonų, tai tikrai įmanoma.

 

Neužmirškime ir to, kad statant daugiau kaip milijoną kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, reikės labai daug darbo jėgos: atsigaus darbo rinka, mažės bedarbių skaičius, išaugs statybinių medžiagų pramonės apyvarta, padidės į valstybės ir „Sodros" biudžetus mokamų mokesčių dalis. Ir, tikėtina, sumažės bėgančių iš Lietuvos.