Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2011 10 20
Negriaukime to, ką turime!
Švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius savo kuruojamoje srityje, atrodo, pasiryžo sunaikinti viską, ką Lietuva iki jo pasiekė, ir po savęs palikti dykvietę. Pirmiausia jis, pataikaudamas šalyje vis labiau įsitvirtinančioms privačioms aukštosioms mokykloms bei užsienio bankams, padarė viską, kad tūkstančiai Lietuvos studentų mokėtų už mokslą ir tuo tikslu imtų iš bankų paskolas. Dabar jo planuose - dar neregėto masto šalies universitetų pertvarkymas, po kurio Vilniuje ir Kaune turėtų likti tik po vieną valstybinę aukštąją mokyklą.

 

Neneigsime, šalyje seniai vykstanti diskusija, kiek universitetų mums reikia, turi pagrindo - kaip ir mintis, kad švietimui ir mokslui skiriamos lėšos privalo būti panaudojamos maksimaliai efektyviai. Tačiau šie klausimai negali būti sprendžiami voliuntaristškai ir net nesitariant su akademine bendruomene. Vienas dalykas - prijungti kokį filialą ir visai kitas - panaikinti aukštąją mokyklą, turinčią ilgametes tradicijas bei darniai veikiantį pedagogų kolektyvą.

 

Ypač didelį kultūrinį nuostolį Lietuva patirs, jeigu universitetų jungimo vajus palies tokias aukštąsias mokyklas, kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademija ar Vilniaus dailės akademija. Švietimo ir mokslo ministro pavaduotoja Nerija Putinaitė itin mėgsta su panieka atsiliepti apie mūsų pedagogų ir jų rengiamų specialistų lygį, kuris neva labai atsilieka nuo Vakarų, tačiau kas tuomet Lietuvoje ugdo pasaulinio lygmens muzikus, režisierius ar aktorius, kurių meistriškumas šluoja laurus garsiausiuose tarptautiniuose festivaliuose? Reformų įkarštyje išdraskyti ir tai, vadinasi, nelinkėti Lietuvai gero.

 

Labai gaila, kad šiai išskirtinei sričiai, nuo kurios priklauso Lietuvos ateitis, vadovauja asmenys, į viską žvelgiantys pro rinkos prizmę ir nesuvokiantys, kad kiekviena aukštoji mokykla yra savitas kultūrinis reiškinys. Mes jau nesugebėjome Lietuvos provincijoje išsaugoti daugybės bendrojo lavinimo mokyklų, bibliotekų. Su jomis iš mūsų kaimų pasitraukė ir ten dirbę išsilavinę bei šviesą nešę žmonės. Liko gūduma.

 

Nejaugi tai jau tampa mūsų tradicija?