Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Lapkričio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 293012345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 27282930123 
Naujienos
 
2011 10 26
R.Paksas: "Dviejų pagreičių Lietuva"
Lietuvoje pastebimi pirmieji nedrąsūs bandymai grąžinti valstybei jos imanentines galias. Ir nors kol kas apsiribojama ketinimais pažaboti kokį nors monopolistą šilumininką ar priversti pogrindinius Gariūnų milijonierius kaip ir visus kitus mokėti mokesčius valstybei, tai yra geriau, negu nieko. Net ir tokie veiksmai dar visai neseniai atrodė sunkiai įsivaizduojami valstybėje, kurioje valdžia nerodė jokių galios požymių ir tiesiog viską nebyliai stebėjo.

 

"Kuo mažiau valdymo, tuo geriau."

 

Ši liberalizmo klasikų nuostata, į kurią po totalitarinės valstybės diktato Lietuvoje buvo dėta tiek daug gražių vilčių, mūsų sąlygomis virto prakeiksmu. Tik likimo ironija galima laikyti tą faktą, kad liberalizmo privalumais Lietuvoje labiausiai pasinaudojo tie, kurie galbūt net nebuvo regėję jokios Henry Thoreau (minėtos citatos autoriaus) ar Frydricho Hayeko knygos. Jiems ir be šių knygų užteko supratimo, kad valstybės paskelbtas totalaus privatizavimo vajus suteikia idealią galimybę pusvelčiui perimti tai, ko valstybė nebevertina ir nebegina.

 

Taip Lietuvoje buvo privatizuota visa, kas tik įmanoma, net strateginės ir akivaizdžiai monopolinės ūkinės veiklos sritys, taip pat šalies finansų sistema, kuri tapo ne tik privati, bet ir visu šimtu procentų perėjo į užsienio bankų rankas. Tačiau, net ir supratusi, kas nutiko, visuomenė ir toliau puoselėjo viltį, kad nesąžiningą privatizaciją ir jos kraštutinumus ilgainiui su kaupu atpirks plačiai išreklamuoti laisvosios rinkos ir privačios iniciatyvos pranašumai, kurie lyg koks galingas lokomotyvas galiausiai ištrauks mūsų šalį iš atsilikimo ir skurdo. Tam tikra prasme iš tikrųjų ištraukė: tie, kuriems šiandien priklauso pelningiausios mūsų šalies bendrovės, savo gyvenimo kokybe niekuo nenusileidžia turtingiausių Europos valstybių verslo elitui. Bet tie, kurių Lietuvoje absoliuti dauguma, ir toliau gauna vienus iš mažiausių atlyginimų Europos bendrijoje.

 

Ši dviejų pagreičių Lietuva, kai vieni jau gyvena pagal "Forbes" žurnalo standartus, o kiti neretai net blogiau, negu "prie ruso" - akivaizdus įrodymas, kad liberalistinė valstybės nusišalinimo ir nesikišimo politika patyrė triuškinantį fiasko. Šalyje, kurioje nėra stiprių profsąjungų ir organizuotos visuomenės, kitaip ir negalėjo nutikti, nes, nusišalinus valstybei, eilinių žmonių interesų tiesiog nebeliko kam ginti.

 

Kaltė už šio žiauraus socialinio eksperimento pasekmes tenka ne tiems, kurie nesugebėjo jam pasipriešinti, o valstybei, kuri išlaisvino godumo instinktus ir po to atsuko žmonėms nugarą. Juk ne kur kitur, o mūsų Konstitucijoje pasakyta, kad valstybė privalo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Kur tokio reguliavimo pavyzdžiai? Gal esamoje mokesčių politikoje, kai uždirbantis tūkstantį ir uždirbantis milijoną privalo mokėti tą patį procentą? O gal sprendime atiduoti į privačių bendrovių rankas tas kasdienes paslaugas, kurias pirkdamas žmogus priverstas mokėti tiek, kiek tos bendrovės įsigeidžia, nes jis neturi kito pasirinkimo? Deja, tai - ne reguliavimas, o pasityčiojimas iš savo tautos, kurios kantrybe telieka stebėtis.

 

Tačiau, net ir norėdami ūkinėje veikloje įgyvendinti Konstitucijos principus, mes negalime blaškytis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Santvarkoje, kai viskas bendra ir totaliai kontroliuojama, mes jau gyvenome. Išbandėme ir totalią laisvąją rinką, grindžiamą išimtinai privačia nuosavybe. Tai, nors ir itin skaudi, bet ir savaip neįkainojama patirtis, ir mums tereikia padaryti adekvačias bei išmintingas išvadas. Pagrindinė iš jų būtų ši: Lietuvai kaip oro reikia pusiausvyros ir įvairovės. Įvairovės - tarp nuosavybės formų, pusiausvyros - tarp skirtingų socialinių sluoksnių interesų. Be valstybės ir jos valdžios institucijų niekas kitas šios užduoties neįveiks.

 

Pirmiausia būtina atstatyti gerą valstybinės nuosavybės vardą, sukompromituotą demagogų ir mūsų netvarkos, kai valstybės įmonės prieš privatizaciją nuolat būdavo tyčia žlugdomos. Pati savaime nuosavybės forma ne tiek daug lemia - viskas priklauso nuo to, kaip ta nuosavybė valdoma. Šiais laikais ir didesnių privačių bendrovių savininkai samdosi profesionalius menedžerius - kas trukdo tai daryti valstybei? Skirkime vadovams jų pastangų vertus atlyginimus, susiekime juos su veiklos rezultatais, kad jie uždirbtų ne mažiau, negu privačiose įmonėse - pamatysite, kaip reikalai pajudės.

 

Kodėl man tai atrodo taip svarbu? Žinoma, visų pirma todėl, kad sėkmingai dirbančios valstybės įmonės taptų biudžeto ramsčiu, o tos, kurios teiktų monopolines paslaugas, nebemautų žmonėms paskutinių kelnių - pakaktų, kad jos išsilaikytų ir atsinaujintų iš savo resursų. Bet yra ir kitų ne mažiau reikšmingų motyvų. Atstatę valstybinių įmonių svarbą šalies ūkyje, mes tuo pačiu atstatytume Lietuvoje nuosavybės formų įvairovę, o ji, kaip ir bet kokia įvairovė, jau pati savaime yra didžiulis privalumas, nes atveria papildomas galimybes ir skatina konkurenciją. Pateiksiu tik vieną pavyzdį.

 

Visi žinome, kokioj padėtyje mes atsidūrėme, privatizavę visus savo bankus ir dar juos perleidę užsieniečiams: sunku gauti kreditą, palūkanos milžiniškos, už menkiausias paslaugas lupamas vis didesnis mokestis. Nepaisant to, kad per šituos bankus su valdžios palaiminimu kursuoja milžiniškos valstybės biudžeto lėšos, iš kurių jie gauna didžiulę naudą. Tačiau kas trukdo mums įsisteigti savą valstybės komercinį banką ir į jį pervesti visų biudžetinių įstaigų bei organizacijų sąskaitas? Taip pat, formuojant šio banko kapitalą, šalia valstybės įnašo pritraukti tuos milijardus litų, kuriuos kaip santaupas mūsų piliečiai laiko bankuose ar tiesiog "kojinėse"? Manote, žmonės, turėdami valstybės garantiją, nepanorėtų tapti dalininkais? Niekuomet tuo nepatikėsiu. Bet kaip tai, ką jau seniai siūlau, priverstų sukrusti dabartinius padėties šeimininkus! Ir kokia pagarba būtų visuomenei, kai valstybė, nuolat besižvalganti pinigų bei partnerių užsienyje, pagaliau kreiptųsi ir į savo piliečius ir pasiūlytų jiems drauge dalyvauti versle - jau nekalbant apie tą naudą, kuri būtų gauta.

 

Pagaliau apie dar vieną aplinkybę, kuri yra gal net svarbiausia. Man jau seniai nekelia abejonių tas faktas, kad valstybė, kuri pati nieko neturi, neišvengiamai atsiduria samdomo prievaizdo padėtyje - prievaizdo savo piliečiams ir klusnaus tarno tiems, kuriems šioje valstybėje viskas priklauso. Ši padėtis - Lietuvoje įvykdytos totalios privatizacijos rezultatas.

 

Kadaise, kai buvo rengiamasi privatizuoti "Lietuvos telekomą", tarp pagrindinių pretendentų pasirodė ir garsiosios prancūzų bendrovės "France Telecom" pavadinimas. Ir ką jūs manote? Tai buvo valstybinė bendrovė, kuri, laimėjusi konkursą, Lietuvoje būtų įsteigusi privatų padalinį. Tai - tik vienas pavyzdys, kaip senojoje Europoje žvelgiama į valstybinę nuosavybę. Tiesa, vėliau, 2004 metais, dalį "France Telecom" akcijų Prancūzijos vyriausybė pardavė, tačiau savo rankose išlaikė kontrolinį paketą. Žymią akcijų dalį po "Deutsche Telekom" privatizacijos pasiliko ir Vokietijos vyriausybė, panašiai elgiasi ir kitos žemyno valstybės. Apie garsiausią pavyzdį - norvegų valstybinę naftos ir dujų korporaciją "Statoil" mums, įsigudrinusiems į privačias rankas atiduoti net ir ribotus lietuviškosios naftos išteklius, net nebėra prasmės kalbėti. Nebent verta priminti, kad dėl šio žingsnio mūsų valstybė dabar pati negalės eksploatuoti ir skalūninių dujų išteklių. O tai reiškia, kad jeigu bus imtasi jų gavybos, už jas mokėsime ne mažiau, negu už dabar perkamas dujas.