Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2011 10 27
J.Imbrasas: „Sergančiai visuomenei nerūpi neįgaliųjų bėdos?“
Nesibaigiančias finansines problemas svarstyti priversto Europos Parlamento akiratyje šią savaitę atsidūrė ir itin jautrios mūsų visuomenės dalies - žmonių su negalia - problemos. Tenka pripažinti, kad ekonominiu sunkmečiu jos tampa dar aktualesnės, nes visuotiniai sunkumai skaudžiausiai ir pirmiausiai paliečia labiausiai socialiai pažeidžiamus žmones, tarp jų ir neįgaliuosius. Todėl EP sesijoje šią savaitę svarstyta rezoliucija dėl neįgalių žmonių judumo ir didesnės jų socialinės įtraukties yra ne tik dar vienas priminimas apie negalią turinčių žmonių problemas, bet ir raginimas valstybėms narėms ryžtingai ir neatidėliojant imtis žingsnių šioms problemoms spręsti.

 

Europos Parlamentas ragina vyriausybes patvirtinti teisines ir finansines priemones, kuriomis būtų skatinamas neįgaliųjų įdarbinimas, užtikrinamos mokymosi sąlygos, nustatomos nediskriminacinės neįgaliesiems būtinų prekių bei paslaugų kainos, pabrėždamas, kad šios prekės ir paslaugos negali kainuoti brangiau. Vienas svarbiausių rezoliucijoje akcentuojamų uždavinių - neįgaliųjų užimtumo politikos gerinimas, palankesnių sąlygų ne tik patekti į darbo rinką, bet ir išsilaikyti joje sudarymas bei visuotinių, veiksmingų ir nediskriminacinių galimybių gauti socialinės, sveikatos apsaugos, švietimo bei kitas paslaugas užtikrinimas.

 

Viso to sėkmingas įgyvendinimas priklauso nuo dviejų esminių dalykų: valdžios institucijų priimamų sprendimų ir veiksmų bei visuomenės požiūrio. Neįgaliųjų situacija kiekvienoje konkrečioje valstybėje labiausiai priklauso nuo nacionalinių vyriausybių priimamų sprendimų. Platesnio bendrų tarptautinių normų taikymo link šioje srityje dar tik judama. Esu įsitikinęs, kad valdžios vykdoma politika neįgaliųjų atžvilgiu didžia dalimi lemia ir visos visuomenės požiūrį į žmones su negalia. Neužtenka raginti visuomenę būti tolerantiškesne bei pagarbesne žmonių su negalia atžvilgiu - pirmiausia neįgaliųjų teisių užtikrinimą į visavertį gyvenimą turi demonstruoti pati valstybė.

 

Kad tai nėra lengvai pasiekiamas uždavinys rodo daugelio Europos Sąjungos valstybių patirtis, tačiau rezultatas neišvengiamai priklauso nuo pastangų ir įdirbio. Europos Sąjungoje negalia nustatyta vienam iš šešių asmenų, t.y. daugiau kaip 80 milijonų (apie 16 proc.) žmonių yra neįgalūs. Labiausiai dėl menkų galimybių įsidarbinti šių žmonių skurdo lygis yra 70 proc. didesnis už vidutinį. Neįgaliųjų užimtumo lygis bendrijoje yra 2-3 kartus mažesnis nei įgaliųjų, o Rytų Europos šalyse atlygintiną darbą turi vos 10-15 proc. neįgalių žmonių. Vakarų Europoje šis skaičius siekia 40 proc.

 

Kiek laiko turės praeiti, kol Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, pasieks bent dabartinį Vakarų valstybių lygį šioje srityje? Šiandien į šį klausimą ko gero niekas nesiryžtų atsakyti, o jei kas ir mėgintų, tai atsakymas nebūtų guodžiantis. Lietuvoje negalią turi apie 7 proc. šalies gyventojų. Bet pripažįstama, jog tai nėra tiksli statistika. Tad apie kokį situacijos gerinimą galima kalbėti, jei net nesugebama suskaičiuoti, kiek neįgalių žmonių gyvena šalyje? Težinoma, kad pernai netekto darbingumo išmokas ar pensijas Lietuvoje gavo daugiau kaip 267 tūkst. žmonių.

 

Pernai mūsų Seimas pagaliau ratifikavo ir ilgai lauktą Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuri dažnai vadinama neįgaliųjų Konstitucija. Šia konvencija siekiama užtikrinti neįgaliesiems visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis bei pagrindinėmis laisvėmis, o konvenciją pasirašiusios valstybės prisiima atsakomybę saugoti bei ginti asmenų su negalia teises.

 

Tačiau praėjus daugiau kaip metams nuo šio dokumento priėmimo Lietuvos neįgaliesiems belieka karčiai pripažinti, kad jo nuostatų įgyvendinimas mūsų šalyje, švelniai tariant, nepakankamas. Problemos, kurias susitikimuose vardija žmonės su negalia, juos kamuoja daugelį metų ir realių pokyčių beveik nematyti: įsidarbinimo galimybių stygius, užimtumo stoka, viešųjų erdvių neprieinamumas. Krizės iššauktas bedarbystės augimas pirmiausiai ir labiausiai palietė neįgaliuosius. Sunkmečiu jiems sumažintos socialinės išmokos, panaikintos lengvatos būtiniausioms prekėms ir paslaugoms. Regėjimo, klausos negalią turintys žmonės susiduria su informacijos prieinamumo problemomis. Garsiai deklaruojant neįgaliųjų integraciją, realiai jie jaučiasi izoliuoti ir atstumti nuo visuomenės. Vienadienėmis konferencijomis ir trumpalaikiais projektais neįgaliųjų padėties pagerinti nepavyks. Raginant visuomenę būti tolerantiškesne ir pagarbesne neįgaliesiems, pirmiausia pavyzdį turi rodyti valstybė, įgyvendindama nuoseklią ir pagarbią politiką šių žmonių atžvilgiu. Nebrandų šiandienį savo rūpesčiuose paskendusios visuomenės požiūrį į neįgaliuosius lemia atsainus valdžios požiūris. Iš Europos Parlamento tribūnos šią savaitę dar kartą nuskambėjo raginimas keisti tokį požiūrį. Ar išgirs jį Lietuva?