Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Gegužės 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 1234567 
 891011121314 
 15161718192021 
 22232425262728 
 2930311234 
Naujienos
 
2011 10 28
R. Paksas: „Dviejų pagreičių Lietuva“

Lietuvoje pastebimi pirmieji nedrąsūs bandymai grąžinti valstybei jos imanentines galias. Ir nors kol kas apsiribojama ketinimais pažaboti kokį nors monopolistą šilumininką ar priversti pogrindinius Gariūnų milijonierius kaip ir visus kitus mokėti mokesčius valstybei, tai yra geriau, negu nieko. Net ir tokie veiksmai dar visai neseniai atrodė sunkiai įsivaizduojami valstybėje, kurioje valdžia nerodė jokių galios požymių ir tiesiog viską nebyliai stebėjo.„Kuo mažiau valdymo, tuo geriau."

Ši liberalizmo klasikų nuostata, į kurią po totalitarinės valstybės diktato Lietuvoje buvo dėta tiek daug gražių vilčių, mūsų sąlygomis virto prakeiksmu. Tik likimo ironija galima laikyti tą faktą, kad liberalizmo privalumais Lietuvoje labiausiai pasinaudojo tie, kurie galbūt net nebuvo regėję jokios Henry Thoreau (minėtos citatos autoriaus) ar Frydricho Hayeko knygos. Jiems ir be šitų knygų užteko supratimo, kad valstybės paskelbtas totalaus privatizavimo vajus suteikia idealią galimybę pusvelčiui perimti tai, ko valstybė nebevertina ir nesaugo.

Taip Lietuvoje buvo privatizuota visa, kas tik įmanoma, net strateginės ir akivaizdžiai monopolinės ūkinės veiklos sritys. Taip pat ir šalies finansų sistema, kuri tapo ne tik privati, bet ir visu šimtu procentų perėjo į užsienio bankų rankas. Tačiau, net ir supratusi, kas nutiko, visuomenė ir toliau puoselėjo viltį, kad nesąžiningą privatizaciją ir jos kraštutinumus ilgainiui su kaupu atpirks plačiai išreklamuoti laisvosios rinkos ir privačios iniciatyvos pranašumai, kurie lyg koks galingas lokomotyvas galiausiai ištrauks mūsų šali iš atsilikimo ir skurdo. Ką gi, tam tikra prasme iš tikrųjų ištraukė: tie, kuriems šiandien priklauso pelningiausios mūsų šalies bendrovės, savo gyvenimo kokybe niekuo nenusileidžia turtingiausių Europos valstybių verslo elitui. Bet štai tie, kurių Lietuvoje absoliuti dauguma, ir toliau gauna vienus iš mažiausių atlyginimų Europos bendrijoje.

Ši dviejų pagreičių Lietuva, kai vieni jau gyvena pagal žurnalo "Forbes" standartus, o kiti neretai net blogiau, negu "prie ruso" - akivaizdus įrodymas, kad liberalistinė valstybės nusišalinimo ir nesikišimo politika patyrė triuškinantį fiasko. Šalyje, kurioje nėra stiprių profsąjungų ir organizuotos visuomenės, kitaip ir negalėjo nutikti, nes, nusišalinus valstybei, eilinių žmonių interesų tiesiog nebeliko kam ginti.

Kaltė už šio žiauraus socialinio eksperimento pasekmes tenka ne tiems, kurie nesugebėjo jam pasipriešinti, o valstybei, kuri išlaisvino godumo instinktus ir po to atsuko žmonėms nugarą. Juk ne kur kitur, o mūsų Konstitucijoje pasakyta, kad valstybė privalo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Kur tokio reguliavimo pavyzdžiai? Gal esamoje mokesčių politikoje, kai uždirbantis tūkstantį ir uždirbantis milijoną privalo mokėti tą patį procentą? O gal sprendime atiduoti į privačių bendrovių rankas tas kasdienes paslaugas, kurias pirkdamas žmogus priverstas mokėti tiek, kiek tos bendrovės įsigeidžia, nes jis neturi kito pasirinkimo? Deja, tai - ne reguliavimas, o pasityčiojimas iš savo tautos, kurios kantrybe telieka stebėtis.Tačiau, net ir norėdami ūkinėje veikloje įgyvendinti Konstitucijos principus, mes negalime blaškytis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Santvarkoje, kai viskas bendra ir totaliai kontroliuojama, mes jau gyvenome - kaip ir išbandėme totalią laisvąją rinką, grindžiamą išimtinai privačia nuosavybe. Tai - nors ir itin skaudi, bet ir savaip neįkainojama patirtis, ir mums tereikia padaryti adekvačias ir išmintingas išvadas. Pagrindinė iš jų būtų ši: Lietuvai kaip oro reikia pusiausvyros ir įvairovės. Įvairovės - tarp nuosavybės formų, pusiausvyros - tarp skirtingų socialinių sluoksnių interesų. Be valstybės ir jos valdžios institucijų niekas kitas šios užduoties neįveiks.

Pirmiausia būtina atstatyti gerą valstybinės nuosavybės vardą, sukompromituotą demagogų ir mūsų betvarkės, kai valstybės įmonės prieš privatizaciją nuolat būdavo tyčia žlugdomos. Pati savaime nuosavybės forma ne daug ką lemia - viskas priklauso nuo to, kaip ta nuosavybė valdoma. Šiais laikais ir didesnių privačių bendrovių savininkai samdosi profesionalius vadybininkus - kas trukdo tai daryti valstybei? Skirkime vadovams jų pastangų vertus atlyginimus, susiekime juos su veiklos rezultatais, kad jie uždirbtų ne mažiau, negu privačiose įmonėse - pamatysite, kaip reikalai pajudės.

Kodėl man tai atrodo taip svarbu? Žinoma, visų pirma todėl, kad sėkmingai dirbančios valstybės įmonės taptų biudžeto ramsčiu, o tos, kurios teiktų monopolines paslaugas, nebemautų žmonėms paskutinių kelnių - pakaktų, kad jos išsilaikytų ir atsinaujintų iš savo resursų. Bet yra ir kitų ne mažiau reikšmingų motyvų. Atstatę valstybinių įmonių svarbą šalies ūkyje, mes tuo pačiu atstatytume Lietuvoje nuosavybės formų įvairovę, o ji, kaip ir bet kokia įvairovė, jau pati savaime yra didžiulis privalumas, nes atveria papildomas galimybes ir skatina konkurenciją. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Visi žinome, kokioj padėtyj mes atsidūrėme, privatizavę visus savo bankus ir dar juos perleidę užsieniečiams - sunku gauti kreditą, palūkanos - milžiniškos, už menkiausias paslaugas iš žmonių lupamas vis didesnis mokestis. Ir tai - nepaisant to, kad per šituos bankus su valdžios palaiminimu nuolat kursuoja milžiniškos valstybės biudžeto lėšos, iš kurių jie gauna didžiulę naudą. Tačiau kas trukdo mums įsisteigti savą valstybės komercinį banką ir į jį pervesti visų biudžetinių įstaigų bei organizacijų sąskaitas? Taip pat, formuojant šio banko kapitalą, šalia valstybės įnašo pritraukti tuos milijardus litų, kuriuos kaip santaupas mūsų piliečiai laiko privačiuose bankuose ar tiesiog "kojinėse"? Manote, žmonės, turėdami valstybės garantiją, nepanorėtų tapti dalininkais? Niekuomet tuo nepatikėsiu. Bet kaip tai, ką jau seniai siūlau, priverstų sukrusti išpuikusius dabartinius padėties šeimininkus! Ir kokia pagarba būtų parodyta visuomenei, kai valstybė, nuolat besižvalganti pinigų bei partnerių užsienyje, pagaliau atsigręžtų ir į savo tautą ir jai pasakytų: "Dirbkim drauge. Ir drauge stokimės ant kojų!"Pagaliau - apie dar vieną argumentą valstybinės nuosavybės naudai, kuris yra gal net svarbiausias. Man jau seniai nekelia abejonių patirties padiktuota išvada, kad valstybė, kuri pati nieko neturi, neišvengiamai atsiduria samdomo prievaizdo padėtyj - prievaizdo savo piliečiams ir klusnaus tarno tiems, kuriems šioje valstybėje viskas priklauso. Tai, kad Lietuva atsidūrė būtent tokioj padėtyj - beatodairiškos privatizacijos rezultatas.

Kadaise, surengus "Lietuvos telekomo" privatizacijos konkursą, kai kurių žurnalistų nuostabą sukėlė viena įdomi aplinkybė. Pasirodo, garsūs užsienio pretendentai į nugalėtojus buvo arba valstybinės, arba mišraus kapitalo telekomunikacijų bendrovės. Žurnalistų nuostaba buvo suprantama: kaip taip, mes čia atsikratome valstybinės nuosavybės, o ją, įsivaizduojate, tiesiog perima kitos valstybės! Taip ir nutiko - "Lietuvos telekomą" perėmė skandinavų "TeliaSonera", kurioje švedu ir suomių vyriausybės valdo žymius akcijų paketus. Ir taip yra daugelyje Europos šalių, kurios, sakysim, per keistą sutapimą dar žinomos ir kaip socialinės gerovės valstybės. Tuo tarpu mes atidavėme privatininkams net savo naftos išteklius - turėtume aukso ir deimantų, būtume atidavę ir juos.

Todėl racionalias proporcijas tarp valstybinio ir privataus kapitalo mums anksčiau ar vėliau teks atstatyti - net jei kai kurias bendroves ir tektų nacionalizuoti. Beje, šio žodžio neverta bijoti, jis sukompromituotas taip pat sąmoningai, kaip ir valstybinė nuosavybė. Nacionalizacija - tai privataus turto perėmimas už atlygį valstybės naudai. Mūsų valstybė iš esmės to dar net ir nedarė. Tai, kas išlikę tautos atmintyj nuo sovietų laikų, buvo ne nacionalizacija, o ekspropriacija, nes tuomet tiesiog atėjo svetima valstybė ir atėmė iš žmonių visa, ką jie turėjo. Dar tiksliau būtų ši pusiausvyros atstatymą pavadinti renacionalizacija - prieš tai vykdytos privatizacijos neigiamų padarinių likvidavimu. Tik taupydamas vietą ir laiką, praleisiu tuos pavyzdžius, kuriuos būtų galima čia pateikti, norint įrodyti, kad renacionalizacija - įprasta demokratinių valstybių praktika. Jos imamasi tuomet, kai norima sušvelninti socialinę įtampą, kilusią dėl prieš tai valdžiusių itin liberalių politikų veiksmų nuosavybės srityje. Taip kad Lietuva čia nebūtų jokia išimtis.

Kitas žingsnis, kurį mes privalėsime žengti - tai pagaliau įgyvendinti principą, jog tas, kas uždirba daugiau, daugiau ir atseikėja valstybei. Galvoje, žinoma, turiu progresinius mokesčius. Jau nekalbant apie humanistinę šio reikalo pusę, ir toliau jį atidėlioti neapibrėžtai ateičiai - vadinasi, laukti, kol patys žmonės anksčiau ar vėliau privers tai padaryti tokiu būdu, koks šiandien pasaulyje vis labiau skinasi kelią. Kol kas mus gelbsti tik geležinė lietuvio kantrybė ir emigracija, atliekanti avarinio vožtuvo vaidmenį. Tačiau kantrybė, kaip žinoma, niekuomet nebūna beribė, o tie, kas išvažiuoja, jau irgi susiduria su vis didesniais sunkumais, apie kuriuos byloja Vakarų šalyse plintantys protestai. Pagaliau, esu tikras, kad šiandien nei politikas, kuriam rūpi valstybė, nei šiuolaikinis verslininkas, uždirbantis milijonus, negali nejausti dvasinio diskomforto, savo šalyje matydamas neįtikėtiną prabangos ir skurdo derinį. Žmogus gyvena arba labai gerai, arba, kaip daugelis, nuo atlyginimo iki atlyginimo skaičiuoja litą. Aukso vidurio nėra, jį galime pamatyti nebent išvykę į kitas Europos Sąjungos valstybes.

Ši "dviejų pagreičių" Lietuva - pats didžiausias nepriklausomybės laikų iššūkis. Tas, kas tuos pagreičius suvienodins, tuo pačiu neprarandant gero tempo, susilauks žmonių dėkingumo. Todėl tai ir iššūkis, vertas bet kurio save gerbiančio Lietuvos politiko.