Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2011 11 29
Derybos dėl ES pinigų: svarbu ne tik tai, ko norime, bet ir ką galime

Lietuvos derybininkai Briuselyje priversti stovėti su ištiesta ranka, prašydami pinigų saugiam Ignalinos atominės elektrinės uždarymui. O pinigų reikia daug. Europos Sąjunga (ES) tiek, kiek jų mums reikia, duoti, ko gero, nebegali, o gal ir nebenori. Ignalinos elektrinės uždarymo išvakarėse Europos Komisija skelbė, kad techninės uždarymo išlaidos gali svyruoti nuo 987 mln. eurų iki 1,3 mlrd. eurų. Iš Europos Sąjungos fondų tam buvo numatyta skirti 839 milijonus eurų. Savo lėšomis turėjo prisidėti ir Lietuva, kuri jau išleido apie 400 mln. litų. Kiek jų dar reikės, įvertinant jau vien tai, kad dėl įvairiausių vėlavimų patiriama papildomų išlaidų?

 

Dabar skelbiamais paskaičiavimais, tam, kad elektrinė būtų saugiai uždaryta iki 2029 metų, kaip yra numatyta, 2014-2020 m. reikėtų 870 milijonų eurų. Didžiąją dalį šios sumos tikėtasi gauti iš Europos Sąjungos fondų, nacionalinių lėšų planuota skirti 100 milijonų eurų. Tačiau Europos Komisija tokius norus nusiteikusi pažaboti ir Lietuvai ketina skirti tik apie trečdalį prašomos sumos. Ką tai reiškia mūsų valstybei? Gerokai ilgesnį, nesaugesnį ir neabejotinai brangesnį atominės elektrinės uždarymo procesą. Tą pripažįsta ir Lietuvos vyriausybė savo pozicijoje dėl ES Sanglaudos politikos pagrindinių nuostatų po 2013 metų pareiškusi, kad „prašomos papildomos lėšos, kitaip nei dabar, bus skirtos tik tinkamam Ignalinos AE eksploatavimo procesui užtikrinti. Iš šių lėšų nebus finansuojami jokie kiti energetiniai projektai". Ar šią formuluotę ES turėtų suprasti kaip pripažinimą ir apgailestavimą, kad lig šiol gautos lėšos buvo naudojamos netinkamai? Kad ir kaip apmaudu, abejonės dėl tinkamo lėšų panaudojimo nėra jokia naujiena nei Lietuvos žmonėms, nei Europos Sąjungos institucijoms. Neabejoju, kad šiandien Lietuvos derybinės pozicijos dėl ES paramos Ignalinos atominės uždarymui būtų gerokai stipresnės, jei anksčiau skirtų lėšų panaudojimo nebūtų lydėję daugybė iki šiol dar neištirtų skandalų. Valstybės kontrolė jau prieš keletą metų paskelbė, kad elektrinės uždarymui skiriami pinigai panaudojami neefektyviai. Dar iki galutinio elektrinės uždarymo 2009 metais buvo išleista 900 milijonų eurų, o realūs uždarymo darbai dėl tokios kainos kėlė labai rimtų abejonių.

 

Ar Lietuva tinkamai naudoja elektrinės uždarymui skirtas lėšas, tais pačiais 2009 -aisiais pradėjo aiškintis Europos audito rūmai. Auditoriai pranešė, kad Ignalinos elektrinės uždarymui skirta ES parama per 10 metų sudarė 4,7 milijardo litų. Savo išvadas, ar šios lėšos panaudotos tinkamai, Europos auditoriai turėtų paskelbti jau netrukus. Tik labai dideli optimistai gali tikėtis, kad jos bus palankios Lietuvai. O tuo, kad auditorių ataskaita bus pateikta Europos derybininkams ir taps papildomu argumentu, mažinant elektrinės uždarymo finansavimą ateityje, abejoti beveik netenka. Gali būti ir dar blogiau: Europos audito rūmų darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai po atlikto audito Europos Komisija sulaukdavo rekomendacijos susigrąžinti neteisingai panaudotus ES pinigus. Anksčiau Lietuva jau yra sulaukusi Europos Komisijos perspėjimo, kad gali netekti Europos Sąjungos paramos dėl brangstančio Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir vėluojančių investicijų.Europos Parlamentas šį pavasarį priėmė rezoliuciją, kuria paragino Lietuvą griežčiau kontroliuoti Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skiriamas ES lėšas. Tai nebuvo teisiškai įpareigojantis dokumentas, tačiau jo priėmimas parodė aiškų EP požiūrį, kad artėja metas, kai reikės atsiskaityti už galutinius skaičius ir derėtis dėl naujos perspektyvos.

 

Tas metas atėjo ir Lietuvai jis labai nelengvas. Nes šiandien susidaro įspūdis, kad iki šiol Ignalinos elektrinė buvo uždarinėjama konsultacijomis - būtent joms išleista daugiausia pinigų. Bet branduolinio saugumo, kuris labiausia turėtų rūpėti šalies valdžiai, konsultacijos neužtikrina.

 

Teiginių, kad branduolinis saugumas yra bendras Lietuvos ir ES reikalas derybose dėl didesnės paramos elektrinės uždarymui ateityje, manau, neužteks. Lietuvos derybininkai jau pastebėjo, kad IAE uždarymas nėra prioritetinis ES reikalas. Trūkstant lėšų visose srityse, jie skirstomi gerokai griežčiau, o argumentai, kad kažkur jų reikia labiau nei kitur, turi būti nepriekaištingi.

 

Tokiame kontekste labai atsakingai turi būti pasverti užmojai statyti naują atominę elektrinę. Tai bus keliskart brangesnis procesas nei senosios uždarymas. Nors kalbant apie naująją elektrinę, kurios statybų pradžią dabartinė valdžia planuoja jau 2014 m., skaičių labai šykštima, pranešama, kad naujos atominės statyba kainuotų apie 3 - 5 milijardus eurų. Tai yra pradinė suma. Naivu būtų manyti, kad ji nepasikeis ne tik iki statybų pabaigos, kuri numatoma 2020 m. bet ir iki jų pradžios.

 

Tai yra labai didelė finansinė našta ir prieš ją užkraunant savo valstybės žmonėms, pirmiausia reiktų su jais pasitarti. Nes visuomenė privalo žinoti, kokie išbandymai jos gali laukti ir apsispręsti - ar ji tam pasiryžusi nepaisant būsimų sunkumų.

 

Dėl naujos atominės elektrinės teisinių bei techninių dalykų kol kas taip pat daugiau klausimų negu atsakymų. Kokiomis dalimis projekte dalyvaus ir ar tikrai dalyvaus Latvija, Estija ir Lenkija? Ar neatsitiks taip, kad jame liks tik Lietuva ir Japonijos kompanija, kurios indėlis į atominę bus tik už gerą kainą (kompanijai, bet ne Lietuvai) parduotas reaktorius, o visos kitos didžiulės statybos ir eksploatavimo išlaidos guls ant Lietuvos valstybės (tai yra, jos piliečių) pečių.

 

Kitas klausimas: jei po derybų pabaigos ir sutarties pasirašymo paaiškės, kad komerciniai bankai dėl kažkokių priežasčių nesiryš ar nenorės finansuoti ilgus metus truksiančio statybų projekto, ar Lietuva pati bus pajėgi įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus partneriui ir iš kokių lėšų tai darys - iš paskolų, kels elektros tarifo kainą gyventojams ar vadinamąjį „viapą" įmonėms?

 

Kalbant apie energetinę šalies nepriklausomybę, nereikia užmiršti ir dar keleto finansams imlių projektų: dujų paskirstymo stoties, suskystintų dujų terminalo, elektros tiltų į Lenkiją ir Skandinaviją statybų. Manau, kad būtent Lietuvos apsirūpinimo energija klausimai, jos energetinės nepriklausomybės užtikrinimas turi būti svarstomas gerokai platesniame kontekste negu naujos atominės elektrinės statyba.