Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Liepos 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 272829303112 
 3456789 
 10111213141516 
 17181920212223 
 24252627282930 
 31123456 
Naujienos
 
2012 03 24
Konflikto anatomija

Manau, kad kiekvienas skaitytojas su tuo sutiks, jog mūsų gyvenime konfliktai kyla itin dažnai. Ką gi būtų galima padaryti, kad jų būtų mažiau.

 

Pagrindinis vaidmuo, dėl ko kyla konfliktai, tenka vadinamiesiems konfliktogenams. Jais mes vadiname žodžius, veiksmus (arba nieko neveikimą), galinčius įžiebti konfliktą. Žodis „galinčius" čia yra pagrindinis. Jis atskleidžia konfliktogeno pavojaus priežastį. Tai, kad jis ne visada sukelia konfliktą, mažina mūsų budrumą jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, nemandagus kreipimasis ne visada kito asmenyje sukelia žiežirbas, todėl daugelis susitaiko su mintimi, kad „pratrauks", „ viskas bus gerai". Tačiau dažnai tas „viskas bus gerai" ir įskelia konfliktą.

 

Kur kas pavojingesnis dalykas yra ignoruoti svarbų dėsningumą - konfliktogenų eskalavimą. Tai reiškia, kad į konfliktogeną savo adresu mes stengiamės atsakyti stipresniu konfliktogenu, dažnai stipriausiu iš visų galimų. Štai pavyzdys.

 

 

Į autobusą įlipo mergina. Eidama tarp sėdynių, ji netyčia stumtelėjio vyrą, nes autobusas tuo metu truktelėjo. „Ot karvė", - sureavo šisai. Mergina atsakydama pasiūlė jam išlipti kitoje stotelėje. Vyriškis taip ir padarė. Išlipusi mergina iš rankinuko išsitraukė balionėlį ir papurškė jam į veidą. Vyriškis parkrito, o mergian įšoko į autobusą ir nuvažiavo.

 

Kaip matome, nei storžievis, nei ryžtinga keleivė ne tik kad nesugebėjo neatsižvelgti į kitos šalies veiksmus, bet kiekvienas jų panaudojo neišmatuojamai stipresnius, iš esmės pačius stipriausius iš visų galimų konfliktogenų šioje situacijoje.

 

Tokių pavyzdžių - begalė. Juos vienyja tai, kad visur veikia įvardytasis dėsningumas.

 

Aprašytasis konfliktas priskirtinas prie tų, kai jo dalyviai tokiais tapo be jokio noro: nė vienas jų, įlipdamas į autobusą, nemanė konfliktuoti.

 

Konfliktogenų eskalavimo dėsningumą galima paaiškinti taip.

 

 

Susidūręs su konfliktogenu žmogus stengiasi kompensuoti savo psichologinį pralaimėjimą, todėl užsidega už nuoskaudą atsakyti nuoskauda. Be to, atsakas turi būti nė kiek ne silpnesnis ir kad būtų tikriau - dar su tam tikra „atsarga". Juk sunku susilaikyti nuo pagundos pamokyti skriaudiką, kad ateityje nedrįstų to daugiau daryti. Ir ką gi - konfliktogenų jėga nesutramdomai stiprėja.

 

Kad ir tokia buitinė situacija. Vyras atėjo į virtuvę , netyčia kliudė ant stalo krašto padėtą puodelį ir tas ištiško ant grindų. Žmona sureagavo: „Tai nevėkšla. Visus indus namuose išdaužei". Vyras atrėžė: „Todėl kad viskas padėta ne savo vietose. Apskritai namuose makalynė". Žmona nenusileidžia: „Kad būtų iš tavęs kokios nors pagalbos! Aš visą dieną darbe, o tu su savo motuše tik nurodynėti gudrūs!..."

 

Rezultatas apgailėtinas: abiejų nuotaikos subjurusios, konfliktas akivaizdus ir vargu bau sutuoktiniai patenkinti tokiu įvykiu posūkiu.

 

 

Šis epizodas susideda tik iš konfliktogenų. Vyro negrabumas - pirmasis jų. Tačiau šis konfliktogenas gali sukelti, o gali ir nesukelti konflikto. Priklauso nuo žmonos reakcijos. O ji, vadovaudamasi eskalavimo dėsningumu, ne tik kad nemėgina sušvelninti situacijos, bet dargi ją pakursto: nuo paprasto atvejo pereina prie apibendrinimų, nusitaiko į asmenybę. Mėgindamas pasiteisinti, vyras irgi ne pėsčias, veikia pagal principą -„geriausia gynyba - puolimas". Ir taip toliau. Agresyvumas turi išsiveržti. Tačiau išlieti tulžį ant aplinkinių - ne išeitis, o proveržis. Išsiliejęs grįžta bumerangu.

 

Ši schema paaiškina, kodėl 80 proc. konfliktų kyla savaime, be jokio išankstinio jo dalyvių noro.

 

 

 

 

Pirmasis konfliktogenas dažnai atsiranda iš situacijos, be žmonių valios (pateiktuose pavyzdžiuose tai buvo autobuso truktelėjimas ir netyčia kliudytas puodukas), o toliau ima veikti konfliktogenų eskalavimas.. ir štai tau grynas konfliktas.

 

Kad konfliktui užbėgtume už akių, reikia nukirpti konfliktogenų „virkštelę".

 

Yra du būdai.

 

Pirmasis. Nepaleiskite „nuo virvutės" konfliktogenų.

 

Antasis. Neatsakykite į konfliktogeną konfliktogenu.

 

Nepamirškite - nesusilaikysite dabar, vėliau tai padaryti praktiškai bus neįmanoma. Konfliktogenų jėga didėja nesutramdomai!

 

 

Konfliktogenų eskalavimo dėsningumo nepaisymas tiesiogiai veda į konfliktą. Reikėtų kiekvienam tai atsiminti. Tada konfliktų bus mažiau, ypač tų, kuriais nesuinteresuotas nė vienas jo dalyvis. Juolab kad pirmasis konfliktogenas gali (dažniausiai taip ir būna) netyčinis, suponuotas aplinkybių, kaip buvo abiejose pateiktose buitinėse situacijose. Jeigu viena šalių parodytų ištvermę ir neatsakytų į susierzinimo proveržį, konfliktogenų eskalavimo nebūtų ir nekiltų jokio konflikto.

 

Taigi būkime santūrūs!

Rafaelis Icikzonas