Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2012 02 07
Juozas Imbrasas: „Valstybės nori taupyti, jaunimas – dirbti. Kas svarbiau?“

Ar Lietuvoje kam nors buvo naujiena dar kartą išgirsti, kad jaunimo nedarbas mūsų šalyje yra vienas iš didžiausių Europos Sąjungoje (ES)? Labai abejoju. Nauja nebent tai, kad į šią problemą pirštu buvo durta iš Briuselio: Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso visiems girdint pranešė, kad Lietuvoje kas trečias jaunas žmogus neturi darbo. Daugiau už mus nedirbančio jaunimo yra tik Ispanijoje ir Graikijoje. Jaunimo nedarbo lygiu Lietuva 10 proc. viršija ES šalių vidurkį, kuris sudaro 21,1 proc.

 

Bet ši statistika atsirado ne vakar. 2010 m. nedirbančio jaunimo Lietuvoje buvo dar daugiau - tuomet nedirbo daugiau kaip 35 proc. jaunų žmonių. Ir jau tuomet valdantieji buvo užsimoję jaunimo nedarbo mažinimą paskelbti prioritetine sritimi. Tačiau dėl tokių norų ir pareiškimų naujų darbo vietų jaunimui neatsirado. Netikiu, kad jų atsiras ir dabar, kai nuo prezidentės pylos gavęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras jaunimo nedarbo mažinimą vėl paskelbė vienu iš svarbiausių prioritetų, kurį tikisi sėkmingai įgyvendinti, nes juk tai nėra, anot ministro, neįveikiama problema.

Jeigu jau taip, tai kodėl ji iki šiol tebėra neįveikta? Atsakymą nuspėti nesunku: dėl visko kalta ekonominė krizė. Pastaruosius keletą metų ja labai paranku dangstytis, bandant paaiškinti visų neišspręstų ar net nepradėtų spręsti problemų priežastis bei už tai atsakingų asmenų neveiklumą. Neginčytina, kad ekonominis sunkmetis tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje išaugino ir bendrąjį, ir jaunimo nedarbą. Tačiau nė vienoje kitoje valstybėje, išskyrus Lietuvą, jaunimo bedarbystės lygis nešoktelėjo daugiau kaip 2,5 karto: nuo 13,4 proc. 2008 m. iki 35,1 proc. 2010 m. O mūsų šalies Vyriausybė nepraleidžia progos pasigirti savo gebėjimais priimti ir susidoroti su ekonominės krizės iššūkiais. Ko gero, dar vienu to įrodymu taps mūsų šalies premjero jau pažadėtos specialios darbo grupės, kuri rūpintųsi jaunimo nedarbo mažinimu, sukūrimas. Ironizuoju, žinoma. Nes esu įsitikinęs, kad vienos, atsietos nuo bendros ekonominės situacijos, šios problemos išspręsti neįmanoma. Pavienės trumpalaikės priemonės ir duoda tik trumpalaikį efektą.

Norint iš tiesų pakeisti situaciją, o ne pagražinti skaičius, būtina gerinti darbo vietų kūrimo sąlygas, kurti patrauklią verslo aplinką, iš esmės pakeisti mokestinę sistemą ir skatinti iniciatyvas, o ne pasiūlyti vieną lengvatą ir iškart sugalvoti dešimt užkardų, trukdančių ta lengvata pasinaudoti. Kol situacija bus tokia, tas trečdalis įsidarbinti negalinčio mūsų jaunimo rinksis tuos kelius, dėl kurių sociologai jau šiandien skambina pavojaus varpais: emigraciją arba nusikalstamą veiklą. Abu - iš nevilties. Neretai tenka girdėti, kad jaunimas savo šalyje kelia pernelyg didelius reikalavimus, o išvykęs svetur sutinka dirbti ir nekvalifikuotą darbą už minimalų atlyginimą. Tik pamirštama priduri: už minimalų tos šalies atlyginimą, užtikrinantį bent minimalų pragyvenimą. Tuo tarpu Lietuvoje, skaičiuojama, minimalus atlyginimas yra 20 proc. mažesnis nei minimalus pragyvenimo lygis.

Tačiau bandymai bent simboliškai padidinti minimalų atlygį, kuris tebėra vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje, kelia nesibaigiančias aistras, o kai kas netgi tvirtina, kad tai užkirstų kelią naujų darbo vietų kūrimui. Bet kažkodėl nutylima, kad naujų darbo vietų kūrimą kur kas labiau stabdo itin didelis samdomos darbo jėgos apmokestinimas - jis Lietuvoje yra vienas iš didžiausių ES. Jaunimo nedarbas, kuris visuotinai pripažįstamas kaip itin opi, ilgalaikes pasekmes visuomenei, iš esmės auginančiai bedarbių kartą, turinti problema, nebus efektyviai išspręsta, kartu negerinant socialinės aplinkos, nekuriant palankios būsto kreditavimo sistemos, nemažinant biurokratinių ir visokių kitokių užkardų savo verslą norintiems pradėti žmonėms. Veiklos grupių kūrimas atskiroms problemoms spręsti labiau primena kovą su pasekmėmis, o ne su priežastimis.

Šiuo keliu pastaruoju metu nesiliaujama eiti. Panašu, kad jį yra linkę rinktis i Europos Sąjungos valstybių vadovai, savo susitikime šių metų sausį daugiausia dėmesio skyrę biudžeto drausmei ir fiskaliniam paktui. Mano manymu, šiuo metu daug reikalingesnis ir efektyvesnis būtų ekonomikos augimo skatinimo paktas. Vien taupymo priemonių šiandienos problemoms spręsti nepakanka: nemažiau svarbios investicijos į ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą ir į visų mūsų ateitį - jaunimą.