Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2012 02 07
Rolandas Paksas: „Visuomenė valstybės užribyje. Kada tai baigsis?“

Europos Sąjungos valstybės visos kartu ir kiekviena atskirai bando ieškoti tiesiausio kelio iš skolų krizės. Šie bandymai vertinami nevienareikšmiai ir vis dažniau užduodamas klausimas, ar beieškant išeities, neklaidžiojama klystkeliais. Pokalbis apie tai -- su Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa" Lietuvos delegacijos vadovu, europarlamentaru Rolandu Paksu.

 

Prieš kelias dienas Europos Sąjungos (ES) šalių vadovai Briuselyje aptarė naujos fiskalinės ES sutarties pagrindus. Nepaisant to, kad iš vienos ar kitos ministerijos pasigirdo nedrąsios abejonės dėl galimo nepritarimo tokiai sutarčiai, daugelio Lietuvos politikų lūpose skamba tik vienas rečitalis: kito kelio nėra, reikia gelbėti Europą, pritarti sutarčiai, net ir prarandant dalį valstybės savarankiškumo. Ar Jūsų nuostata tokia pat? Nesu tikras, ar naujoji fiskalinės drausmės sutartis bus tas gelbėjimo ratas, kurį sukūrusios bendrijos šalys išplauks iš audringo finansų ir ekonominės krizės vandenyno. Štai net ES parlamentas, svarstydamas minėtus klausimus, išsakė savo abejones naujos, konstitucinių pakeitimų reikalaujančios sutarties būtinumu. Rezoliucijoje, kurią parlamentarai priėmė sausio 18 dieną, sakoma, kad ir be tarpvyriausybinio susitarimo būtų galima įgyvendinti daugelį pagrindinių jo tikslų. Parlamentarų nuomone, tai galima pasiekti geriau ir veiksmingiau taikant priemones pagal ES teisę, siekiant skubiai ir tvariai reaguoti į esamą finansų ir ekonomikos bei į socialinę krizę daugelyje ES valstybių narių. Kita vertus: jeigu jau iš tiesų nėra kito kelio, kaip Europos Sąjungos išlikimo labui paaukoti dalį valstybės nepriklausomybės, tai sprendimą dėl tokios aukos turi priimti ne vienas kitas ar net grupė valstybės politikų, bet pati tauta. Todėl pritarimą tokiai tarpvyriausybinei sutarčiai aš įsivaizduoju tik po referendumo, kuriame tokiai sutarčiai pritartų visuomenė. Tarpvyriausybinė sutartis gali būti ne tik finansinės drausmės instrumentas - mažosios šalys nebus apsaugotos, kad įvairiomis šios sutarties nuostatomis gali būti siekiama didžiųjų šalių interesų patenkinimo. Septyneri metai buvo pakankama proga Lietuvai įsitikinti, kad bendrijoje veikia ir kitas, viešai nedemonstruojamas, bet egzistuojantis didžiųjų interesas stiprinti savo politinę ir ekonominę galią mažųjų valstybių sąskaita. Turime atsilaikyti prieš tokias užmačias. Gal kartais mes pernelyg bandome viską argumentuoti ES sprendimais, jų neišvengiamumu. Nors kartais atrodo, kad ES reikaEuropos Sąjungos valstybės visos kartu ir kiekviena atskirai bando ieškoti tiesiausio kelio iš skolų krizės. Šie bandymai vertinami nevienareikšmiai ir vis dažniau užduodamas klausimas, ar beieškant išeities, neklaidžiojama klystkeliais. Pokalbis apie tai -- su Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa" Lietuvos delegacijos vadovu, europarlamentaru Rolandu Paksu.

 

Prieš kelias dienas Europos Sąjungos (ES) šalių vadovai Briuselyje aptarė naujos fiskalinės ES sutarties pagrindus. Nepaisant to, kad iš vienos ar kitos ministerijos pasigirdo nedrąsios abejonės dėl galimo nepritarimo tokiai sutarčiai, daugelio Lietuvos politikų lūpose skamba tik vienas rečitalis: kito kelio nėra, reikia gelbėti Europą, pritarti sutarčiai, net ir prarandant dalį valstybės savarankiškumo. Ar Jūsų nuostata tokia pat? Nesu tikras, ar naujoji fiskalinės drausmės sutartis bus tas gelbėjimo ratas, kurį sukūrusios bendrijos šalys išplauks iš audringo finansų ir ekonominės krizės vandenyno. Štai net ES parlamentas, svarstydamas minėtus klausimus, išsakė savo abejones naujos, konstitucinių pakeitimų reikalaujančios sutarties būtinumu. Rezoliucijoje, kurią parlamentarai priėmė sausio 18 dieną, sakoma, kad ir be tarpvyriausybinio susitarimo būtų galima įgyvendinti daugelį pagrindinių jo tikslų. Parlamentarų nuomone, tai galima pasiekti geriau ir veiksmingiau taikant priemones pagal ES teisę, siekiant skubiai ir tvariai reaguoti į esamą finansų ir ekonomikos bei į socialinę krizę daugelyje ES valstybių narių. Kita vertus: jeigu jau iš tiesų nėra kito kelio, kaip Europos Sąjungos išlikimo labui paaukoti dalį valstybės nepriklausomybės, tai sprendimą dėl tokios aukos turi priimti ne vienas kitas ar net grupė valstybės politikų, bet pati tauta. Todėl pritarimą tokiai tarpvyriausybinei sutarčiai aš įsivaizduoju tik po referendumo, kuriame tokiai sutarčiai pritartų visuomenė. Tarpvyriausybinė sutartis gali būti ne tik finansinės drausmės instrumentas - mažosios šalys nebus apsaugotos, kad įvairiomis šios sutarties nuostatomis gali būti siekiama didžiųjų šalių interesų patenkinimo. Septyneri metai buvo pakankama proga Lietuvai įsitikinti, kad bendrijoje veikia ir kitas, viešai nedemonstruojamas, bet egzistuojantis didžiųjų interesas stiprinti savo politinę ir ekonominę galią mažųjų valstybių sąskaita. Turime atsilaikyti prieš tokias užmačias. Gal kartais mes pernelyg bandome viską argumentuoti ES sprendimais, jų neišvengiamumu. Nors kartais atrodo, kad ES reikalavimais tarsi širma mūsų valstybės politikai dengia savo negebėjimą valdyti valstybę ar kitus interesus. Ar iš tiesų yra būtent taip? Kartais iš tiesų bandoma žmones, tarsi kokiu baubu, gąsdinti Europa. Bet juk ji niekuo dėta, jeigu, pavyzdžiui, ne pirmi metai Lietuvoje akcizas benzinui penktadaliu didesnis, negu to reikalauja ES teisės aktai. Čia pirštu į Vyriausybę reikia rodyti. Dar vienas atvejis - senų, asbesto turinčių stogų keitimo programa, iš dalies finansuojama ES lėšomis. Tai iš tiesų geras dalykas, parama kaimo žmonėms. Bet Vyriausybės institucijos nustatė tokią tvarką, kad minėta programa dėl įvairių išankstinių sąlygų ir reikalavimų galės pasinaudoti tik nedaugelis. Daug diskusijų Europos Parlamente kelia tiesioginių išmokų žemdirbiams principai. Ta tema kalbėjote ir praėjusioje plenarinėje EP sesijoje.

Ar linkstama įsiklausyti į Lietuvos balsą dėl išmokų suvienodinimo? Suprantama, didžiosios valstybės norėtų ir toliau žaisti pagal buvusias taisykles, kai išmokų dydis ES žemdirbiams skyrėsi 3-4 kartus. Tačiau tai neteisinga, kai kalbame apie šalių narių lygiateisiškumą. Nes būtent tie skirtumai užprogramuoja problemas, dėl kurių ūkininkai niekuomet negalės konkuruoti nei produkcijos kaina, nei gamybos kaštais. Skirtingas išmokų lygis ES valstybėse maisto gamintojus nustumia į tokį pašalį, iš kurio sąžininga konkurencija yra tokia pat nepasiekiama kaip Marsas. Dėl didelio skirtumo tarp kainos, kuri mokama ūkininkams ir galutinės kainos, kurią moka vartotojai, taip pat dėl skaidrumo stokos, konkurencinių sąlygų skirtumo, o kai kuriais atvejais ir piktnaudžiavimų maisto tiekimo grandinėje darosi nebenaudinga užsiimti žemės ūkio veikla ir ūkininkų išlikimui kyla didelis pavojus. Apskritai, mes esame didelių iššūkių ir pakankamai rimto pavojaus dėl valstybės ekonominio savarankiškumo akivaizdoje. Privalome susitelkti, įvertinti grėsmes ir rasti sprendimus jas įveikti. lavimais tarsi širma mūsų valstybės politikai dengia savo negebėjimą valdyti valstybę ar kitus interesus. Ar iš tiesų yra būtent taip? Kartais iš tiesų bandoma žmones, tarsi kokiu baubu, gąsdinti Europa. Bet juk ji niekuo dėta, jeigu, pavyzdžiui, ne pirmi metai Lietuvoje akcizas benzinui penktadaliu didesnis, negu to reikalauja ES teisės aktai. Čia pirštu į Vyriausybę reikia rodyti. Dar vienas atvejis - senų, asbesto turinčių stogų keitimo programa, iš dalies finansuojama ES lėšomis. Tai iš tiesų geras dalykas, parama kaimo žmonėms. Bet Vyriausybės institucijos nustatė tokią tvarką, kad minėta programa dėl įvairių išankstinių sąlygų ir reikalavimų galės pasinaudoti tik nedaugelis. Daug diskusijų Europos Parlamente kelia tiesioginių išmokų žemdirbiams principai. Ta tema kalbėjote ir praėjusioje plenarinėje EP sesijoje.

Ar linkstama įsiklausyti į Lietuvos balsą dėl išmokų suvienodinimo? Suprantama, didžiosios valstybės norėtų ir toliau žaisti pagal buvusias taisykles, kai išmokų dydis ES žemdirbiams skyrėsi 3-4 kartus. Tačiau tai neteisinga, kai kalbame apie šalių narių lygiateisiškumą. Nes būtent tie skirtumai užprogramuoja problemas, dėl kurių ūkininkai niekuomet negalės konkuruoti nei produkcijos kaina, nei gamybos kaštais. Skirtingas išmokų lygis ES valstybėse maisto gamintojus nustumia į tokį pašalį, iš kurio sąžininga konkurencija yra tokia pat nepasiekiama kaip Marsas. Dėl didelio skirtumo tarp kainos, kuri mokama ūkininkams ir galutinės kainos, kurią moka vartotojai, taip pat dėl skaidrumo stokos, konkurencinių sąlygų skirtumo, o kai kuriais atvejais ir piktnaudžiavimų maisto tiekimo grandinėje darosi nebenaudinga užsiimti žemės ūkio veikla ir ūkininkų išlikimui kyla didelis pavojus. Apskritai, mes esame didelių iššūkių ir pakankamai rimto pavojaus dėl valstybės ekonominio savarankiškumo akivaizdoje. Privalome susitelkti, įvertinti grėsmes ir rasti sprendimus jas įveikti.