Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Spalio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2627282930311 
 2345678 
 9101112131415 
 16171819202122 
 23242526272829 
 303112345 
Naujienos
 
2012 02 25
Juozas Imbrasas: „Skurdo kovos laukas – be nugalėtojų“
Juozas Imbrasas: „Skurdo kovos laukas - be nugalėtojų" Galime iki užkimimo ginčytis, ar įvairių formų parama ir pašalpos išgelbės visuomenę nuo skurdo, tačiau privalome pripažinti, kad kol kas nemaža dalis visuomenės be tos paramos paprasčiausiai neišgyventų. Praėjusią savaitę skurdo tema dar kartą buvo paliesta ir Europos Parlamente, kuris pritarė tam, kad dar dvejiems metams būtų pratęsta pagalbos maistu skurstantiesiems programa. Pagal ją pagalbą maistu gauna 18 mln. žmonių dviejose dešimtyse Europos Sąjungos valstybių. Programos, kuri bus tęsiama iki 2013 m., metinis biudžetas siekia 500 mln. eurų. Nenustebčiau, jei išgirdus šį skaičių, ne vienam kiltų klausimus: ar tie eurai išgelbės Europą nuo skurdo?

Atsakyčiau: ne. Bet už juos nupirkti maisto paketai gelbsti skurstančius Europos žmones nuo vieno baisiausių dalykų - bado. Parama nėra pats geriausias dalykas, bet ar yra visuomenė, kuri sugeba išgyventi be jos? Pastaruoju metu Lietuvoje tapo labai populiaru smerkti pašalpų ir kitokios socialinės paramos gavėjus, jiems netiesiogiai klijuojant veltėdžių etiketes, apkarpant pašalpų dydžius ir didinant biurokratines užkardas joms gauti. Viskas būtų gerai, jei šios priemonės padėtų spręsti skurstančių žmonių problemas ir leistų mažinti skurdo lygį šalyje. Bet to nėra. Trečdalis Lietuvos žmonių balansuoja ties skurdo riba. Naujausi Eurostat duomenys rodo, kad mūsų šalyje skurdas arba socialinė atskirtis gresia 33 proc. gyventojų. Tai - vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Daugiau skurstančiųjų yra tik Bulgarijoje (42 proc.), Rumunijoje (41 proc.) ir Latvijoje (38 proc.). Skurdas nėra vienos valstybės problema. Ji aktuali visame pasaulyje, o skurstančių žmonių yra net ir labai turtingose šalyse. Tačiau šios problemos būdų bei priemonių kiekviena valstybė privalo ieškoti ir atrasti pati. Sukurti pavienes programas ar projektus tam neužtenka, o nuoseklios, apgalvotos, specialistų rekomendacijomis ir praktine patirtimi paremtos sistemos neturime. Bet ji būtina, norint išvaduoti trečdalį savo šalies piliečių iš slegiančio skurdžių gyvenimo. Neginčytina, kad viena iš svarbiausių skurdo priežasčių yra nedarbas.

Jo lygiu Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europos Sąjungoje, o atlygiu už darbą - viena iš labiausiai atsiliekančių. Todėl daugiau kaip dešimtadalis dirbančių lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos, kuri siekia 1092 litus. O minimalus atlygis už darbą po mokesčių Lietuvoje sudaro tik 670 litų. Ji gauna kas penktas dirbantysis. Kaip jam peržengti tą skurdo ribą? Net prie minimalaus atlyginimo gaudamas dar ir minimalią 315 litų pašalpą, jis vis tiek liktų šiapus tos skurdo ribos - ją peržengti pritrūktų dar beveik 100 litų. Tiesa, dirbantiems ji nemokama, o įvairiose diskusijose pašalpų gavėjai nuolat priešinami su dirbančiais, nors ir vieni, ir kiti, pasirodo, tėra skurstančios visuomenės sudedamosios dalys. Tačiau mėginimai jas supriešinti perša mintį, kad visuomenė gyventų geriau, jei dirbantieji neturėtų uždirbti pašalpų nedirbantiems.

Lyg tuomet didesnė uždirbtų pinigų dalis atitektų atlyginimams! Bandymas rodyti pirštais vieniems į kitus, ieškant kaltųjų nėra problemos sprendimas. O pykti ir koneveikti vieni kitus mūsiškiai ir be pamokymų iš šalies moka. Kol darbo vietos sukūrimas atrodys taip grėsmingai, kaip iki šiol, kol valdžia leis sau daryti naktinius mokesčių perversmus, kurdama nepasitikėjimo atmosferą, o socialinės paramos skyrimo sistema išliks tokiame pat biurokratiniame brūzgyne, kokiame yra dabar, kuriame susigaudyti gali tik patyrę ilgaamžiai jos gavėjai, savo apsukrumu metantys šešėlį ant visų, kam ta parama teisėtai ir pagrįstai priklauso, tol reikalai iš vietos nepajudės. Globalias problemas spręsti reikia ne priešokiais, o globaliai.

Skurdas nėra vien politikų ar valdžios problema. Tai - visos visuomenės rykštė, nes skurdas skatina abejingumą, pyktį, neviltį, iškreipdamas visuomenės veidą. Tad kova prieš skurdą tikrai sėkminga gali būti tik tada, kai joje dalyvaus visuomenė. O kad ji tą darytų, pirmiausia reikia labai įtikinamų ir realių valdžios pastangų. Taigi kieno turi būti pirmas ėjimas - aišku.