Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Gegužės 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 1234567 
 891011121314 
 15161718192021 
 22232425262728 
 2930311234 
Naujienos
 
2012 04 23
ROLANDAS PAKSAS X-AJAME KONGRESE: IŠEITIS IŠ AKLAVIETĖS - NAUJA KONSTITUCIJA
Mieli bendražygiai, garbingi svečiai, ponios ir ponai! Sveikinu Jus, susirinkusius į mums visiems tokį mielą Kauno Muzikinį teatrą. Jis brangus mūsų širdžiai ne tik dėl to, kad šios sienos girdėjo nuostabų Kipro Petrausko balsą ar legendinę įžymybę Fiodorą Šaliapiną. Ši salė kiekvienam iš mūsų - tai ir išskirtinių istorinių įvykių liudininkė, regėjusi ir mūsų valstybės triumfą, ir jos dramą.

 

Negali būti geresnės vietos pažymėti mūsų dešimtmečiui ir drauge pamąstyti apie savo siekius bei atsakomybę už krašto ateitį. Nes būtent čia vienoje erdvėje susikryžiuoja du tokie skirtingi mūsų istorijos epizodai ir būtent čia kiekviena kūno ląstele jaučiame, kaip greitai galima viską prarasti.

 

Pradėsiu nuo pirmojo istorijos epizodo.

 

1920 metais šioje salėje į savo pirmąjį posėdį buvo susirinkęs nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valstybės Steigiamasis Seimas. Išrinktas visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą. Tai buvo pirmas kartas valstybės istorijoje, kai tauta pati demokratiškai išsirinko savo valdžią.

 

Steigiamasis Seimas paskelbė nepriklausomą Lietuvos demokratinę respubliką ir priėmė antrąją laikinąją Konstituciją, kurioje pirmą kartą deklaruota parlamentinė santvarka ir įvirtintos pagrindinės piliečių laisvės bei teisės.

 

Tai mūsų istorijos puslapis, kuriuo pagrįstai didžiuojamės. Jis atvedė mus į pažangiausių Europos tautų gretas.

 

Bet ši salė mena ir kitą įvykį.

 

1940 - ųjų metų vasarą, čia susirinkęs Liaudies Seimas paskelbė Lietuvą sovietine socialistine respublika, atverdamas kelią šalies okupacijai ir jos įjungimui į Sovietų Sąjungą.

 

Taip šis pastatas, buvęs Valstybės teatras, tapo mūsų tautos triumfo ir jos tragedijos simboliu - mūsų Austerlicu ir mūsų Vaterlo. Arba Vytauto Žalgiriu ir jo Vorskla, tik, deja, ne ta tvarka, kokia šie mūšiai įėjo į mūsų istoriją.

 

Esu įsitikinęs, kad dėl šių dviejų priešingų reiškinių supratimo ir įsiminimo šioje salėje turėtų pabuvoti kiekvienas mūsų politikas. Sulaukti repeticijų pabaigos, įsitaisyti kur nors kamputyje ir, niekam nematant ir netrukdant, tyliai pamąstyti apie Lietuvą ir savo atsakomybę prieš ją.1990 metais Sąjūdžio pagimdyta Antroji Lietuvos Respublika šių metų vasarą savo gyvavimo trukme prilygs Pirmajai, išsilaikiusiai iki 1940 metų birželio. Esame laisvi, nepriklausomi. Lietuva yra NATO, Europos Sąjungos nare. Tai ir mūsų pačių, ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių nuopelnas. Tačiau ką mes nuveikėme savo valstybės vidaus politikoje, kad 1940 metų tragedija nepasikartotų ta apimtimi, kuri priklauso nuo mūsų? Ar pakankami tie valdžios sprendimai, kuriuos priėmus, valstybėje nebeliktų socialinių prielaidų politinei išdavystei, o mūsų piliečiai būtų pasirengę guldyti galvas už Lietuvą?

 

Tokių sprendimų galėjo būti gerokai daugiau negu jų yra šiandien. Mintyse sukasi kitokie pavyzdžiai - vos tik atkūrus nepriklausomybę, iškart pradėta restauruoti ta tvarka, kuri ir atvedė prieškario Lietuvą į aklavietę. Omenyje turiu nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą principus bei tvarką, kuriuose jau buvo užprogramuota neteisybė, kiti neteisėti dalykai. Grąžinant turtą, iš pirmo žvilgsnio buvo vadovaujamasi tarsi ir kilniais sumetimais: tai, kas neteisėtai atimta, turi būti grąžinta.

 

Tačiau po pusės amžiaus okupacijos Lietuvoje jau buvo susiklosčiusios naujos prielaidos, kurios sudarė galimybę padėti tašką ir "smetoninei", ir sovietinei praeičiai. Prielaidos ir galimybės pradėti kurti naują Lietuvą kitais pagrindais, o nuskriaustiems surasti kitus būdus atlyginti. Deja, atmetus alternatyvias galimybes, tauta jau nuo pačių pirmų žingsnių buvo pastatyta į nevienodas pozicijas, suskaldyta į savus ir svetimus bei įtraukta į ilgą, atgrasią kovą dėl turto. Kurioje, būta atvejų, vienas prieš kitą stojo net patys artimiausi giminės. Tai buvo neabejotinai destruktyvus procesas, greitai ištrynęs buvusio dvasinio pakilimo pėdsakus.

 

To, ko nespėjo atlikti restitucija, padarė garsioji "prichvatizacija", galutinai palaidojusi teisingesnės valstybės viltį.

 

Paskutine vinį įkalė šios privatizacijos pagrindu susiformavusio stambiojo kapitalo bei monopolijų įsigalėjimas, nušlavęs viduriniosios klasės užuomazgas ir konkurenciją pavertęs fikcija. Užvaldytoje mažos Lietuvos rinkoje daugeliui nebeliko kitos išeities, kaip tapti už grašius dirbančiais samdomais darbuotojais. Su tuo nesutinkantiems beliko tik emigruoti.

 

Štai tie pagrindiniai procesai, kurių išvardijimas, manau, bent jau iš dalies atsako į klausimą, kodėl žmonės nusigręžė nuo savo valstybės.

 

Kai valstybė nusigręžia nuo žmonių - žmonės nusigręžia nuo valstybės.

 

Tai - istorinis dėsningumas, nuolat pasikartojantis ten, kur valdžia nepaiso daugumos interesų ir lūkesčių. Kai kurios tokių valstybių šiandien jau skendi dūmuose.

 

Todėl pirmaeilis mūsų uždavinys - sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą savo valstybe.

 

Akimirką įsivaizduokime tas išeities pozicijas, kurias turėjo 1920- ųjų metų Steigiamasis Seimas, ir palyginkime jas su tomis, kurias turime šiandien.Tie vyrai, perėmę atsilikusį, archajišką kraštą, sugebėjo nuversti kalnus. Kodėl negalėtume to padaryti ir mes, turintys pakankamai išsivysčiusią valstybę, darbštumu garsėjančius žmones ir didžiulį intelektinį potencialą?

 

Juk visa, ką turime, tereikia nukreipti tokia linkme, kuri, kaip pasakyta Konstitucijoje, tarnautų bendrai tautos gerovei. Ne keliems procentams, ne menkai mažumai, kaip dabar, o visai tautai.

 

Tie, kas tvirtina, jog tai neįmanoma, kad viskas labai sudėtinga, tiesiog pučia miglą ir nori išlaikyti esamą situaciją. Patikėkite, bet kuri valdžia visuomet suvokia, ko iš jos laukia žmonės. Tik vieni vadovai apsimeta, kad nieko nenutuokia, o kiti - ieško kelių ir veikia.

 

Niekas taip paprastai ir taip aiškiai nesuformulavo to, ko reikia kiekvienam žmogui, kaip gerai žinomas Jungtinių Valstijų vadovas, o man asmeniškai iškiliausias Prezidentas, Franklinas Ruzveltas. 1941 metais, jau prasidėjus pasauliniam karui, jis savo metiniame pranešime pateikė garsiąsias "Keturias laisves", aprėpiančias visus žmogaus poreikius.

 

Tai - žodžio laisvė, sąžinės laisvė, laisvė neskursti ir laisvė nebijoti.

 

Apie šias keturias laisves aš kalbėjau ir praėjusio Kongreso metu. Viso labo tik keturi punktai, bet jais pasakyta viskas. Įtvirtinkime tai Lietuvoje, ir galėsime sakyti, kad gyvenome ne veltui.Mieli bendražygiai,

 

visą dešimtmetį mes kartu rašėme partijos Tvarka ir teisingumas istoriją. Ačiū, kad atlaikėte nepelnytus išpuolius bei šmeižtą ir tapote šios istorijos kūrėjais, jos dalimi. Ačiū už Jūsų atsidavimą, tikėjimą, ištvermę ir idealizmą.

 

Išėję į Lietuvą jos žmonėms duoti laisvę, tvarką ir teisingumą, siekį sukurti stiprią, turtingą ir įtakingą gerovės valstybę, šiandien esame ne tik šioje valstybės istorijai ir jos valstybingumui itin svarbioje vietoje.

 

Esame naujo, ne ką mažiau svarbaus, pilno naujų iššūkių bei pavojų kelio pradžioje. Kažkada tokio kelio pradžioje buvo ir Romas Kalanta, ir legendiniai lakūnai Darius ir Girėnas, ir tūkstančiai žuvusių už Lietuvos laisvę, kurių atminimą šiandien pagerbėme gėlių puokštėmis. Kiekvieno jų atminimas, siekis aukotis vardan Lietuvos tebūnie mums kelrode žvaigžde, nuo kurios prasideda kelias į Trečiąją Respubliką.

 

Taip, mielieji, šiandien ir čia gimsta tai, kuo, tikiu, galėsime didžiuotis po dešimtmečių.

 

Lietuvos žmonių valstybė ir valstybė jos žmonėms.

 

Valstybė, kurioje vyraus valdžios pagarba valstybės piliečiui. Kurioje socialinio teisingumo turinys bus gerokai platesnis negu didesnė pensija ar minimalus atlyginimas.

 

Turime sukurti tokį teisingumą, kad valstybė būtų vienodai teisinga visiems. Nes tik tokios valstybės atžvilgiu teisingai elgtis gali ir visuomenė. Tik tada atsiras paskatos grįžti prie valstybės istorijoje jos vaikų krauju užrašytų moralės ir doros kategorijų.

 

Nepaisant šūksnių iš kairės ar dešinės, kurdami Trečiąją Respubliką, tarsi vėliavą ir Vytį, savo širdyse turime nešti patriotizmą. Pilietiškumas, nacionalinis pasididžiavimas, šių dalykų įprasminimas savo kasdienybėje yra vienas svarbiausių naujosios Lietuvos kertinių akmenų.

 

Dėl klausimų, kurie siaurina ar kėsinasi riboti mūsų valstybės tautinį identitetą, kalbą ir kultūrą, privalome turėti ir nuolat deklaruoti savo aiškią poziciją: tai mums nepriimtina ir mes tam priešinsimės. Geru pavyzdžiu savo valstybės interesų sargyboje mums turėtų būti tos pačios Europos bendrijos narės Čekija, Vengrija. Nebijokime pripažinti ir garsiai pasakyti: yra dalykų, kurių vardan sotesnio gyvenimo negalima išmainyti į tirštesnės sriubos šaukštą.

 

Geopolitinių konfliktų dėl naftos bei kitų energetinių išteklių fone kitu kertiniu uždaviniu tampa iššūkis užtikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Užtikrinti ne žodžiais, ne metų metus besitęsiančiais projektais ir gražiomis kalbomis, bet konkrečiais sprendimais ir aktyviais veiksmais. Ne tik koncentruojantis į tradicinius energijos gamybos būdus, bet ir ieškant naujų sprendimų saulės, vėjo, vandenilio energetikos srityse.

 

Dideli, valstybinės reikšmės projektai yra itin svarbūs siekiant tos energetinės nepriklausomybės. Tačiau, kad ir koks svarbus projektas beatrodytų politikams, paskutinį ir lemiamą žodį dėl jo turi tarti tauta. Tai jos prigimtinė teisė, kurios niekas neturėtų atimti.

 

Tiesioginė demokratija - dar viena itin svarbi Trečiosios Respublikos pamato dalis. Piliečių visuomenės valdžios įtvirtinimas, sprendimų galios perėmimas iš valdžios biurokratų ir jos atidavimas pilietinei visuomenei - štai mūsų artimiausių metų veiklos tikslas.

 

Vargu ar šiandien dar reikia ginčytis dėl akivaizdaus dalyko: atstovaujamoji demokratija vis mažiau sugeba įgyvendinti piliečių valią, o jų rinkti atstovai įgyvendina atskirų individų norus bei įgeidžius. Tokių pavyzdžių - į valias.

 

Tiesioginės demokratijos instituto valstybėje sukūrimas, jo stiprinimas, kaip ir daugelis mano aukščiau paminėtų dalykų, neįmanomas be naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

 

Pripažindami, kad Antroji Respublika, per du dešimtmečius įgyvendinusi atkurtai Nepriklausomybei svarbiausią uždavinį - įsitvirtinti Europos ir pasaulio žemėlapyje - turime nebijoti pripažinti, kad būtina iš esmės pakeisti 1992 metais priimtą jos Konstituciją.

 

Argi ne keistai skamba, tarkime antrasis jos straipsnis, kuriame sakoma, kad suverenitetas priklauso tautai, tačiau kitame Konstitucijos straipsnyje ribojamos bet kokios galimybės ir valia jį realizuoti. Mat tauta, norėdama ką nors nuspręsti pati, pirmiausia privalo surinkti 300 tūkstančių rinkėjų parašų. Šalyje, kurioje jų tėra tik du su puse milijono! Nenuostabu, kad per 22 metus dar niekam nepavyko to padaryti. Ir nepavyks, kol tai nebus pakeista. Šveicarijoje, kurioje gyventojų skaičius viršija 5 milijonus, referendumui surengti tereikia 100 tūkstančių parašų. Todėl tautos suverenitetas ten nėra tik tuščia sąvoka.

 

Arba kitas pavyzdys - šiandienos Konstitucijoje sakoma, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. O kaip tuomet su ta nuosavybe, kuri priklauso valstybei ar savivaldybėms? Ji ką, mūsų šalyje nėra pageidautina?Gal būtent dėl tokios nuostatos ir nutiko taip, kad didžioji dalis šios nuosavybės išparceliuota, "prichvatizuota", perleista į privataus ir anaiptol ne socialiai atsakingo verslo rankas. Taip energetikoje, bankininkystėje, prekyboje, kitose srityse pagimdėme monstrus, nuo kurių beatodairiško pelno siekimo šiandien kenčia visuomenė.

 

Atrodytų, viena nekalta Konstitucijos eilutė, bet kokia drama ji virto tautai! O juk tereikėjo suformuluoti, kad Lietuvos ūkis grindžiamas nuosavybės formų įvairove ir jų lygiateisiškumu, ir įvykiai gal būtų pakrypę kita linkme. Bet, matyt, tie, kurie to atsisakė, žinojo, ką daro.

 

Ir tokių epizodų - ne vienas. Peržiūrėję Konstituciją, mes aptikome net keliasdešimt straipsnių, kuriuos reikėtų taisyti. Žinoma, ne dėl to, kad mums taip atrodo, o todėl, kad tie straipsniai objektyviai nebeatitinka laiko realijų, yra nepilni, dviprasmiški, tendencingi.

 

Sakydamas, kad mums būtina nauja Konstitucija, aš tikiu, kad mes tapsime jos pribuvėjais, kurie suburs visas politines ir pilietines jėgas, geriausius teisės žinovus ir šviesiausius tautos protus. Šventai tikiu, kad tai yra būtent tas kilnus tikslas, kuris mus gali suvienyti - nepriklausomai nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių įsitikinimų ir simpatijų.

 

Ieškoti visuotinio sutarimo dėl naujos Konstitucijos būtina dar ir dėl to, kad Konstitucija negali būti partinė. Ji negali būti nei dešinės, nei kairės, nei politinio centro ar bet kurios kitos pakraipos jėgos kūrinys. Pagrindinis Įstatymas turi būti Tautos Konstitucija - su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

 

Neabejoju, kad naujosios Konstitucijos kūrimas ir įgyvendinimas gali tapti būtent tuo nacionaliniu projektu, kuris valstybę pagaliau atgręžtų į žmogų. Viskas prasideda nuo Konstitucijos. Garsusis Jungtinių Valstijų Teisių bilis - viso labo dešimt konstitucinių pataisų, tačiau jos šią šalį galiausiai padarė tokia, kokią ją šiandien žinome.Naujas Pagrindinis Įstatymas atverstų naują mūsų istorijos puslapį. Jis padėtų konstitucinius pagrindus Trečiajai Respublikai ir ženklintų tą ribą, ties kuria baigiasi daugiau negu du dešimtmečius trukęs pereinamasis laikotarpis. Pasikartosiu: Antroji Respublika ir jos Konstitucija savo galimybes jau išsėmė. Metas tai pripažinti ir drąsiai žengti į priekį.

 

Mielieji,

 

esame bendraminčių ir bendražygių būrys, galinti įveikti daugeliui ne pagal jėgas atrodančius iššūkius. Per mūsų partijos veikos dešimtmetį pasiūlyti ir įgyvendinti sprendimai yra tas garantas, kad daugelis naujų pasiūlymų, naujų idėjų bus įgyvendintos.

 

Tikiu, kad Trečiojoje Respublikoje vietos atsiras ir nacionaliniam komerciniam bankui „Vytis", kurio dalininkai būtų Lietuvos žmonės. Toje respublikoje bus įteisinti tiesioginiai vietinės valdžios institucijų vadovų rinkimai, o Seimo narių bus perpus mažiau. Čia bus ir galimybė uždirbti teisingą, žmogaus nežeminantį atlygį už darbą. Mažų pradinių mokyklų finansavimui taikysime du kartus didesnį mokinio krepšelį. Trečiojoje Respublikoje pasieksime, kad bent vienas Lietuvos universitetas būtų tarp šimto geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų, o sveikatos apsaugos sistema iš tiesų saugotų pacientų sveikatą, o ne plonintų jų pinigines. Tai tik keletas minčių iš mūsų naujos rinkimų programos, dėl kurių, tikiu, sutarsime, šiandien ją tvirtindami.

 

Tačiau svarbiausia visiems sutarti dėl vieno: Lietuva iš valdininkų ir politikų valstybės turi tapti valstybe jos žmonėms - Trečiąja Respublika.Tokios respublikos idėja privalome įtikinti Lietuvos žmones.

 

Kreipdamasis į kiekvieną partijos narį, per tą dešimtmetį buvusį ir esantį greta, palaikiusį darbais ir mintimis, noriu pasakyti: mielieji, kartu su visa Lietuva kurkime visiems vienodai teisingą gerovės valstybę. Ir toliau eikime tvirtu žingsniu, kviesdami būrin tūkstančius ir dešimtis tūkstančių bendraminčių. Aukime mintimis ir siekiais, didžiuokimės savo nuveiktais gerais darbais ir kaupkime jėgas naujiems, priimdami nelengvus šiandienos iššūkius.Su mūsų pirmuoju dešimtmečiu!