Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Gruodžio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 28293031123 
 45678910 
 11121314151617 
 18192021222324 
 25262728293031 
Naujienos
 
2012 05 03
Rolandas Paksas: „Minimali alga: ne derėtis reikia, o skaičiuoti"

Bevaisės diskusijos dėl minimalios algos didinimo Lietuvoje primena nevykusį aukcioną, kurio dalyviai varžosi, kuris daugiau pasiūlys, o vedėjas laikosi įsikibęs pradinės kainos. Taip ir su minimalia mėnesio alga: verslas siūlo ją didinti, profsąjungos to reikalauja, o vyriausybė niekaip negali atsiplėšti nuo pernai suderėtų 850 litų. Ir niekas nejuda iš vietos, nors tie vargani 50 litų jokios apčiuopiamos vertės neturėjo, o iki liepos mėnesio ji ir visai išbluks. Ne ką vertingiau kylančių kainų ir prognozuojamo jų augimo kontekste atrodo ir nauju ginčo objektu tapę 100 litų.

 

Labai keista, kad kelintus metus iš eilės deramasi dėl kažkokio aritmetinio skaičiaus, o ne dėl minimalaus atlygio, kurio tikroji paskirtis turėtų būti minimalių žmogaus poreikių tenkinimas. Šiuo metu minimalus darbo užmokestis Lietuvoje tereiškia tai, kad darbdavys darbuotojui negali mokėti mažiau nei oficialiai nustatytas minimalus atlyginimas.

Tačiau jis nustatomas ne remiantis ekonominiais skaičiavimais, ne įvertinant jį gaunančio žmogaus pragyvenimo galimybes, o tiesiog susitarus trišalei tarybai. Esu įsitikinęs, jog minimalus atlyginimas turėtų būti ne sutartinis skaičius, o suma, susieta su vidutiniu šalies atlyginimu ir ne mažesnė nei oficialiai paskaičiuota skurdo riba šalyje. Europos Parlamentas rezoliucijoje „Dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje" yra pasisakęs už tai, kad minimalios pajamos neturėtų būti mažesnės kaip 60 proc. atitinkamos valstybės vidutinių pajamų. Šią nuostatą įgyvendinusi Lietuva žengtų deramą žingsnį tvarkos valstybėje ir teisingumo žmonių atžvilgiu link. Visi puikiai supranta, kad už dabartinę minimalią lietuvišką algą neįmanoma pragyventi, nes realiai „į rankas" gaunamos minimalios pajamos - 670 litų - yra kone dukart mažesnės už oficialiai nustatytą skurdo ribą, kuri siekia 1095 litus. Visi žino, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Visi suvokia, kad išgirdę pasiūlymą dirbti už minimalų atlyginimą, daugelis ypač jaunų žmonių pradeda ieškoti pigiausio bilieto artimiausiam skrydžiui į Airiją ar Angliją.

Tačiau nežiūrint to, statistika skelbia, kad minimalų darbo užmokestį Lietuvoje gauna daugiau kaip 200 tūkstančių dirbančių žmonių. Beveik toks pats skaičius gauna įvairias socialines pašalpas. Neabejotina, kad daugelis iš uždirbančių išmaldai prilygstantį „minimumą" irgi yra priversti prašyti pašalpų ir paramos iš valstybės, nustačiusios tokį „minimumo" dydį. Kodėl sukuriama tokia situacija? Diskutuojant dėl minimalios algos didinimo atsakingi asmenys viešai pareiškia neabejojantys, kad daugelis „minimumą" uždirbančių žmonių neišvengiamai turi ir kitų pajamų - gauna socialines pašalpas arba vokelius.

 Abiem atvejais kenčia ta pati valstybė, kurios žodis, nustatant minimalų atlyginimą, yra lemiamas. Kyla natūralus klausimas, kodėl ji taip elgiasi: dėl neišmanymo ar dėl valstybės finansinio stabilumo skurstančių žmonių sąskaita? O gal už tokių deklaruojamų norų slepiasi siekis tarnauti didžiosioms verslo monopolijoms, kuriose yra bene daugiausia minimalų atlyginimą uždirbančių žmonių? Europos Parlamente vykstančiose diskusijose dėl minimalaus darbo užmokesčio pabrėžiama, jog minimalias pajamas svarbu nustatyti, kad dirbantis žmogus būtų apsaugotas nuo skurdo. Septyniose Europos Sąjungos valstybėse - Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Kipre, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje - minimalus darbo užmokestis nėra nustatytas: darbdaviai dėl jo dydžio susitaria su profsąjungų atstovais.

Tačiau pastaraisiais pokriziniais metais Europos Parlamente kartais pasigirsta raginimų visose bendrijos šalyse nustatyti minimalų atlyginimą kaip garantiją, apsaugančią žmones nuo skurdo ir atskirties. Tačiau tokio siūlymo autoriai, matyt, neįvertina tokių šalių kaip Lietuva patirties, akivaizdžiai įrodančios, kad oficialiai nustatytas minimalus atlyginimas nuo skurdo neapsaugo. Ir taip yra ne tik pas mus - 8 proc. europiečių gauna atlyginimą, kuris yra mažesnis nei nustatyta skurdo riba. Bet tai - maža paguoda.