Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2012 05 22
Juozas Imbrasas: „Problemas reikia spręsti valdžios sumanumo, o ne pensininkų kantrybės sąskaita“
Kas, jei ne pensininkai, išgelbės valstybę? Regis tokia logika vadovaujasi dabartinė Lietuvos Vyriausybė, visas opesnes problemas sprendžianti ar bent bandanti spręsti pensininkų sąskaita.

Prasidėjo krizė, reikia veržtis diržus. Kas pirmas? Pensininkai, kuriems sumažinamos pensijos valstybės gelbėjimo vardan. Kai tą daryti nusprendė prasiskolinusi Graikija, kur vidutinė pensija siekė 5 600 litų, kilo protestų banga.

Protestavo ir apie 840 litų vidutinę pensiją gaunantys lietuviai, tačiau pensijos ir kitos socialinės išmokos vis tiek buvo sumažintos. Ar tai turėjo lemiamą įtaką, išsaugant valstybės finansinį stabilumą, nežinia, bet kad sumažinta ir taip tik skurdžią egzistenciją užtikrinanti pensija, pablogino ją gaunančio žmogaus gyvenimą - neabejotina. Ir nebandyta suskaičiuoti, kiek pensininkų nesulaukė šiųmečio pensijų grąžinimo į ankstesnį lygį.

Dar vienu biudžeto gelbėjimo taikiniu tapo privatūs pensijų fondai, kurie be žmonių sutikimo sumažinti net 3 kartus. Pensijos buvo prisimintos ir ieškant gelbėjimo šiaudo nuolat nelaimingai Sodrai: Vyriausybės siūlymas, skaičiuojant pensijas, nubraukti sovietmečio ir pirmų trejų nepriklausomybės metų pajamas, skambėjo kaip nevykęs pokštas, tik sakomas pernelyg rimtu tonu ir atsakingas pareigas einančių asmenų. Pensininkai nebuvo pamiršti ir Vyriausybei eilinį kartą pradėjus ieškoti argumentų minimaliai algai nedidinti. Jie tapo vienu iš premjero pasiūlytų liberalesnių darbo santykių objektu.

Pasirodo, viena iš sąlygų minimaliam atlyginimui padidinti atsirastų tuomet, jei darbdaviams būtų paprasčiau atleisti iš darbo pensininkus. Nors dar taip neseniai visuomenė ginčijosi dėl šitos pačios vyriausybės užmojų ilginti pensinį amžių. Siekis ilginti pensinį amžių rodo, jog valdžia suinteresuota, kad žmogus kuo ilgiau išsilaikytų darbo rinkoje ir kuo vėliau taptų pensininku - pensija ir taip yra pagrindinis kas ketvirto europiečio pajamų šaltinis.

Tai aktualu tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje, kurioje vienam 65-erių metų ar vyresniam gyventojui tenka 4 darbingo amžiaus žmonės. Tolesnė tendencija labai aiškiai rodo, kad pensininkų ateityje daugės sparčiau nei dirbančių žmonių, kurių, skaičiuojama, iki 2060 m. sumažės perpus. Atsižvelgdama į tai, Europos Komisija kaip tik siūlo raginti žmones neskubėti pasitraukti iš darbo rinkos, ieškoti galimybių kurti darbo vietas, labiau pritaikytas vyresnio amžiaus žmonėms, taikant mokesčių lengvatas, nustatyti ankstyvo išėjimo į pensiją apribojimus.

Lietuvoje, kur pensijos yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, skamba priešingi siūlymai. Žinoma, argumentas, jog trūkstant darbo vietų jos pirmiausia turėtų atitekti darbingo amžiaus žmonėms, kuriems reikia išlaikyti šeimas, kabintis į gyvenimą ir kurti savo ateitį, yra labai svarus. Tačiau ne mažiau svarbu yra užtikrinti žmogui teisę į orią senatvę, kurios sulaukęs ne vienas stengiasi dirbti ne tik todėl, kad žūt būt nori būti užėmęs kažkam kitam reikalingą darbo vietą, bet pirmiausia todėl, kad be to darbo jis nepragyventų - viso gyvenimo triūsu uždirbta pensija to negarantuoja. Skambiai senjorais vadinama visuomenės dalis kuo toliau tuo labiau primena pasmerktuosius, kuriems priekaištaujama, kad jų daugėja, kad jų pensijoms išmokėti reikia kuo daugiau pinigų, bet kuriuos būtų nesudėtinga atleisti iš darbo, vos sulaukus pensinio amžiaus. Man atrodo, kad darbo kokybė pirmiausia priklauso nuo darbuotojo kvalifikacijos, patirties ir noro dirbti.

Būtent šias savybes ir vertina darbdaviai. Rinka pati atranda balansą tarp jaunatviškos spartos ir vyresnio amžiaus žmonių patyrimo, o netiesioginis pensininkų ir jaunumo supriešinimas - nepateisinamas ir nereikalingas.

Tačiau liberalizuoti darbo santykius siūlanti Vyriausybė kažkodėl užsimena tik apie amžių, kaip lemiamą priežastį darbuotoju atsikratyti. Kas tai - diskriminacija dėl amžiaus ar elementari išmanymo stoka? Problemas valdžia turėtų spręsti savo sumanumo ir išminties, o ne pensininkų kantrybės sąskaita.