Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2012 05 31
R.Paksas. Būtina pradėti kurti valstybę kitais pagrindais
Lietuvos padėtis turbūt dar niekuomet nebuvo tokia, kad vidinės problemos ir įtampos keltų didesnį pavojų tautai, negu galimos grėsmės iš išorės. Tačiau mes jau senokai įžengėme būtent į tokį savo raidos etapą.

Atrodytų, kaip niekada tvirtos tarptautinės saugumo garantijos ir sąjungininkų patikimumas bei parama sudaro tiesiog idealias sąlygas mūsų valstybei susikoncentruoti į savo vidinius uždavinius ir pagaliau įveikti atsilikimą ir tvirtai atsistoti ant kojų. Tačiau, užuot pasinaudoję unikalia istorine galimybe, mes savo vidaus politikoje nusiritome ligi to, kad šiandien jau tenka kalbėti apie tai, kaip bent jau išsaugoti tiesiog akyse nykstančią ir mažėjančią tautą. Per du nepriklausomybės dešimtmečius parasti 800 tūkst. žmonių yra akivaizdus patvirtinimas, kad mes nebesusitvarkome su mūsų kartai tekusia istorinės atsakomybės našta. Galima ir toliau bandyti slėpti galvą į smėlį, galima guostis, kad emigracija ir mažėjantis gimstamumas yra ne tik mūsų šaliai būdingos tendencijos, tačiau tai neužtušuos to fakto, kad minėtų 800 tūkst. žmonių praradimas 3,7 milijono gyventojų turėjusiai Lietuvai yra tikra demografinė, jei ne nacionalinė, katastrofa. Tik jos pasekmes mes pajusime šiek tiek vėliau, kai pasitraukusiųjų vietą pradės vis labiau užimti atvykėliai iš dar skurdesnių kraštų ar kai rimtam projektui tiesiog pristigsime kvalifikuotų darbuotojų.

Tačiau būtų nesąžininga teigti, kad tautos nykimas visiškai nejaudina mūsų politikų ar kad jie nenori to sustabdyti. Ir jaudina, ir nori, bet visos pastangos nueina vėjais. Tai verčia daryti išvadą, kad išeities ieškoma ne ten, kur ją būtų galima rasti. Norint pakeisti padėtį, nepakanka kokios nors specialios emigracijos stabdymo ar gimstamumo skatinimo programos - visa tai liks popieriuje, jeigu mes iš esmės nepakeisime savo požiūrio į valstybę ir į tai, kokiais pagrindais joje reikėtų tvarkytis. Kitaip sakant, mums būtina prisipažinti klydus ir atsisakyti to mąstymo, kuris ir atvedė Lietuvą į aklavietę.

Didžiausia klaida buvo padaryta tuomet, kai mes, pradėję kurti valstybę, atmetėme vertybines nuostatas ir palikome jas asmeninei kiekvieno žmogaus apsisprendimo sričiai. Bet kas yra valstybė, nesiremianti laiko patikrintais krikščioniškaisiais ar universaliais humanistiniais principais? Administravimo ir prievartos aparatas, kuriam bet kuris žmogus tėra asmens kodu paženklintas statistinis vienetas - toks šiuolaikinis vergas, svarbus tik tiek, kiek vykdo jam iš aukščiau priskirtas prievoles. Nenuostabu, kad, atsakydami tuo pačiu, daugelis žmonių nuo tokios valstybės tiesiog nusigręžė.

Bet valstybė buvo ne tik atskirta nuo moralės ir etikos. Atsiribojimas nuo vertybinio pagrindo reiškė tai, kad valstybė atsisako ir tautos dvasinio vedlio funkcijos, šį procesą tiesiog palieka savieigai.

Deja, kaip žinoma, šventa vieta tuščia nebūna: vesti ir "ugdyti" valstybės paliktą tautą su dar neregėtu užsidegimu ėmėsi laisvosios rinkos adeptai, kurių idealas - klusnus, nemąstantis, nenuilstamai dirbantis ir tuoj pat uždirbtus pinigus išleidžiantis robotas (dar geriau, jeigu jis nuolat gyvena skolon).

Tiesiai sakant, tokio totalaus protų apdorojimo ir tokio visuotinio bukinimo turbūt dar nebuvo per visą mūsų tautos istoriją. Su tuo būtų galima palyginti nebent stalinizmo periodą, tačiau tuo metu naudotos komunikacijos priemonės nė iš tolo negalėjo prilygti dabartinėms. Mūsų visuomenei, kuri dar visai neseniai, Sąjūdžio laikais, rodė dvasinės stiprybės stebuklus, buvo primesta primityvi ir ciniška vartotojiškumo bei pinigų kulto ideologija. Ir tai nutiko valstybėje, kurioje net trečdalis piliečių pagal Europos Sąjungos kriterijus yra skurdžiai!

Akimirką įsivaizduokime: visais įmanomais komunikacijos kanalais nuolat eksponuojama kažkieno prabanga ir kviečiama pirkti, o tuo metu didžiulė dalis žmonių net neišgali įsigyti būtiniausių prekių... Nepalūžti nuo to buvo tiesiog neįmanoma - šimtai tūkstančių ėmė krautis lagaminus ir vykti į ten, kur visa tai buvo prieinama.

Bet mes tik pakartojome tai, kas aprašyta dar Senajame Testamente istorijoje apie aukso veršį: jo garbinimas kitų vertybių sąskaita pakerta iš vidaus bet kurią tautą.

Tuomet įsikišo Viešpats, mums gi, deja, teks ieškoti išeičių patiems.

Jeigu mes norime išlikti, nebėra kito kelio, kaip surasti sveiką santykį tarp mūsų noro gerai gyventi ir objektyvių mūsų valstybės galimybių. Lietuva - ne Vokietija ar Jungtinės Valstijos, tačiau mes, negalėdami prilygti šioms šalims savo gerove, galime ir privalome sudaryti Lietuvoje tokias sąlygas, kad čia gyvenantis žmogus jaustų dvasinį komfortą ir pasitenkinimą. Tai įmanoma tik vertybėmis grindžiamoje valstybėje, kurioje teisingumas, pagarba žmogui, sąžiningumas, pasiaukojimas, atjauta kitam yra neginčijami dalykai.

Ilgą laiką žmogaus gyvenimo kokybė pasaulyje buvo vertinama pagal grynai materialų kriterijų - kokio dydžio BVP dalis tenka vienam asmeniui konkrečioje valstybėje. Nuo 1990 metų Jungtinės Tautos įvedė ir socialinės raidos indeksą, įvertinantį žmogaus galimybę ilgai ir sveikai gyventi, įgyti deramą išsilavinimą ir apsirūpinti viskuo, kas garantuoja normalų pragyvenimo lygį. Galiausiai buvo suprasta, kad ir to nepakanka ir kad vienu iš esminių kriterijų taip pat yra žmogaus pasitenkinimas gyvenimu ir laimė. Atliekant apklausas, paaiškėjo, kad žmonės neretai jaučiasi laimingesni būtent tose šalyse, kurios pagal kitus kriterijus gyvena blogiau. Kaip nebūtų keista, Lietuva yra būtent tokia šalis: nors mes pagal skurdo rizikos indeksą esame tarp Europos Sąjungos "lyderių", pagal laimės kriterijų - vidutiniokai.

Ką noriu tuo pasakyti? Žinoma, ne tai, kad tuo įmanoma pateisinti mūsų skurdą ir pasibaisėtiną socialinę nelygybę. Tiesiog tai yra ženklas, kad mūsų tauta, nežiūrint anksčiau paminėtų gundymų, vis dėlto netapo ta, kuri pirmenybę atiduoda vien tik materialiems dalykams.

Į tai ir turėtų atsižvelgti valstybė. Greta pastangų išbristi iš skurdo, būtina daryti viską, kas gali bent kiek padidinti žmonių pasitenkinimą gyvenimu - kad jie turėtų vis daugiau pretekstų pasakyti: "Taip, mes gyvename gal ir skurdžiau, negu tie, kurie išvažiavo, bet užtat čia gera gyventi!"

Kad tai galėtų virsti tikrove, teks pripažinti, kad valstybė privalo vadovautis bendro gėrio idėja. Kai suprasime, kad niekas negali jaustis ramus ir laimingas, jeigu šalia kitas kenčia ir skursta, tuomet ir prasidės lūžis.

Piliečių lygmeny tai jau suvokiama. Daugeliui laimė neatsiejama nuo vidinio poreikio matyti ir kitą laimingu. Nemažai žmonių laimę suranda kaip tik tame, kad gali dalintis ir padėti kitiems - tuo, kuo gali. Šis suvokimas kol kas neprieinamas tik tiems, nuo kurių tiesiogiai priklauso padėtis valstybėje.

Orientyru galėtų būti turtingiausia pasaulio valstybė Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios Konstitucijoje greta visų kitų teisių įrašyta ir kiekvieno piliečio teisė į laimės siekimą. Matyt, neatsitiktinai būtent šioje šalyje prieš kelerius metus net keturiasdešimt milijardierių nutarė paaukoti labdarai daugiau negu pusę savo turimo turto. Tai - pavyzdys, kokiais standartais galima vadovautis, neprikišimai diegiant juos ir į kitų žmonių sąmonę.

Lietuvoje įsivyravęs požiūris į tautą, kad jai tereikia duonos ir žaidimų, mums per brangiai kainavo - mes ne tik netekome šimtų tūkstančių savo piliečių, bet galiausiai kai kam ir duonos pristigo. Jau vien dėl to mes neturime teisės svarbių dalykų palikti savieigai ir toliau tyliai stebėti, kaip kažkas, tarsi kolonizatorius, iš mūsų jaunosios kartos daro mankurtus ir po savęs palieka dvasinę plynę. Atėjo metas žodį tarti valstybei.

 

Prezidentas Rolandas Paksas, europarlamentaras, partijos „Tvarka ir teisingumas" pirmininkas

Iš www.delfi.lt