Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Liepos 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 272829303112 
 3456789 
 10111213141516 
 17181920212223 
 24252627282930 
 31123456 
Naujienos
 
2012 06 18
R.Jankauskas: Kaip ant rūkstančios kepurės ėmė ir dangus užgriuvo

Nors pavasaris jau kadų kadai nudegino sausą pernykštę žolę, bet kai kurių politikos veikėjų, o gal geriau tiktų sakyti, susireikšminusių politikuotojų, kepurės niekaip nepaliauja rūkti. Ir tie dūmai akis saviems, o ne svetimiems vis labiau ima graužti. Čia aš apie kartas nuo karto viešojoje erdvėje pasirodančius komentarus apie partijos „Tvarka ir teisingumas", Lietuvos socialdemokratų ir Darbo partijų pasirašytą susitarimą dėl koalicijos formavimo po rinkimų. Kadangi visuomenės apklausose jau ne pirmas mėnuo lyderiai yra būtent šios partijos, nieko keisto, jog minėtas susitarimas kelia valdžios įsikirtusių ir jai tarnaujančių baimę. Panašu - jau net patologinę. Kai kas jau net spalvas ėmė painioti. Ar čia iš pykčio taip, ar dėl kitų priežasčių, nesupaisysi - atrodytų į tokius nusišnekėjimus nereikėtų ir dėmesio kreipti.

 

Tačiau kuomet panašūs nusišnekėjimai vienu metu pradedami tiražuoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, galima įtarti, jog tai vyksta anaiptol ne atsitiktinai. Šalies piliečiai sąmoningai klaidinami, nuolat bandant juos įtikinti, kad partija Tvarka ir teisingumas yra niekų verta, neturi jokių politinių nuostatų, vadinama populistine, nesistemine ir panašiai.

 

Ir taip kalbama apie partiją, kuri pagal Lietuvos įstatymus valstybėje veikia jau vienuolikti metai. Kuri šiandien turi daugiau kaip 16 tūkstančių narių. Kuri turi atstovus visose renkamose institucijose - Europos Parlamente, Seime, savivaldybėse. Kuri visuomenės apklausose ne vieni metai užima pirmaujančias pozicijas, o tos partijos lyderis, pačiais įvairiausiais ir nešvariausiais būdais įnirtingai stumiamas iš Lietuvos politikos, visą dešimtmetį yra tarp pirmų penkių politikų, kuriais visuomenė labiausiai pasitiki.

 

Ar to nežino įvairūs politikos apžvalgininkai ir įvairūs komentatoriai? Turbūt žino, bet klausimą, kodėl jie taip daro, matyt reikėtų pakeisti kitu - kam naudinga tokius niekus skleisti ir juos nuolat kartoti?Naudingiausia valdžią turintiems šiandien ir siekiantiems neprarasti jos rytoj. Nes bet kokios abejonės dėl naujos koalicijos nusiteikimo, ryžto ir galimybių pakeisti vandenį šiandienos pelkėje, tiems individams suteikia vilties, kad visuomenė dar kartą bus apmulkinta ir pakaitomis valdantys valstybę galės ir toliau ją valdyti taip blogai, kaip jau valdė dvi dešimtis metų po Nepriklausomybės atkūrimo.

 

Ne itin logiška kaltinti „tvarkiečius" ir populistine, pragmatine, trumparegiška vienadienių interesų politika. Ar partijos Tvarka ir teisingumas programinis teiginys panaikinti Lietuvoje apskritis, kuris pirmą kartą deklaruotas kone prieš dešimtmetį, akcentuotas ne vienoje rinkimų programoje, yra tokios trumparegiškos vienadienių interesų politikos pavyzdys? Jeigu jau taip, tai kodėl konservatorių Vyriausybė tą, apžvalgininkų teigimu, populistinę, politiką 2009 metais įgyvendino, panaikindama apskrities viršininkų administracijas?

 

Tai gal populistiniais dalykais reikėtų laikyti ir šiandien valstybės pareigūnų siūlomus sprendimus dėl monopolijų suvaržymo šilumos ūkyje? Jeigu noras išsiaiškinti tiesą šilumos ūkyje, siūlymai apriboti jo nuomotojams galimybę neteisėtai pelnytis visų gyventojų sąskaita, yra populizmas, tai gal tuo populizmu apžvalgininkai turėtų kaltinti ir Prezidentę D. Grybauskaitę, kuri ne pirmame metiniame pranešime kalba apie monopolijų apetito ribojimą, ir kitus politikus, užsimojusius nustumti „rubikonininkus" nuo šilumos vamzdžių ir jos paskirstymo, besidraskančius dėl garbės nešti kovos su šilumos tiekėjų monopolija vėliavą ir savo pėdas dėliojančių ant „tvarkiečių" praminto tako? Siūlymus dėl monopolijų galios ribojimo partija Tvarka ir teisingumas pradėjo teikti dar 2006-2007 metais.

 

Ši partija pirmoji pradėjo kalbėti apie prisiekusiųjų institucijos įkūrimą Lietuvos teismuose, o šiandien, žiūrėk, tai bus įgyvendinta šalies vadovės ir liberalaus ministro pastangomis.

 

Tad belieka pasidžiaugti, kad labai daug politikų imasi įgyvendinti „tvarkiečių" programines nuostatas: tai tik liudija, kad mūsų požiūris į daugelį valstybės problemų, visuomenės poreikius ir lūkesčius bei siūlomi sprendimai iš tiesų yra svarbūs valstybės politikai, ekonomikai, teisėtvarkos sistemai, visuomenės ir kiekvieno jos individo gyvenimui.Belieka tikėtis, kad būtent šiais akivaizdžiais dalykais, o ne savo išankstinėmis nuostatomis ateityje remsis ir politines įžvalgas visuomenei pateikiantys apžvalgininkai ar save tokiais laikantys. Priedermę svetimoje akyje ieškoti krislo, o savoje - rąsto, reikėtų palikti okulistams. Ir tikrai nereikėtų nei savęs, nei kitų gąsdinti, kad jei Lietuvoje atsiras ir tiesioginė demokratija, ir nauja Konstitucija, ant valstybės ims ir užgrius dangus.