Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2012 10 03
Juozas Imbrasas: „Laukia ne tik sunki žiema, bet ir labai sunkios derybos su ES“

Šių dienų Lietuvos politikos peripetijos sukasi apie naujos Vyriausybės formavimą, tačiau Europos Pralamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa" Lietuvos delegacijos narys Juozas Imbrasas sako, kad Lietuvos laukia ne ką mažiau svarbus laiko tarpsnis, siekiant valstybei ir jos žmonėms naudingų rezultatų derantis dėl ES 2014-2020 metų daugiametės finansinės programos. „Tai dokumentas, kuris lems labai svarbius dalykus Lietuvai ne vieneriems metams, todėl diskusijoms dėl šio dokumento bei svarių argumentų paieškai Lietuvos politikai privalo skirti labai didelį dėmesį", - įsitikinęs europarlamentaras. Pone Juozai, štai ir praėjusioje sesijoje parlamentarai svarstė naujos finansinės perspektyvos 2014- 2020 metais dalykus. Priimta net rezoliucija, kurioje europarlamentarai išreiškė susirūpinimą dėl galinčios gerokai sumažėti finansinės paramos bendrijos narėms, griežtesnių finansavimo normatyvų. Kokios nuotaikos Briuselio koridoriuose sklando dėl Lietuvos? Nenoriu nuliūdinti, tačiau, deja, jos kol kas yra Lietuvai pakankamai nepalankios.

Pirmiausia dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko uždarymo. Kol kas kalbama tik apie maždaug 220 milijonų eurų paramą, kai tuo tarpu Lietuvai tam reikėtų mažiausiai 770 milijonų eurų. Ir kalbama geriausiu atveju tik apie paramą iki 2017 metų, nors visi puikiai supranta, kad iki to laiko neįmanoma atominės elektrinės pilnai uždaryti. Bet šiuo atveju ES buvo įsipareigojusi finansiškai padėti Lietuvai uždaryti atominę elektrinę. Ar tai reiškia, kad ji traukiasi nuo savo įsipareigojimų? ES stojimo sutartyje ir jos ketvirtame protokole, matyt ne be mūsų tuometinių derybininkų nepasižiūrėjimo, buvo įtvirtinta nuostata, kad ES adekvačiai remia Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Mūsų derybininkų gėdai toje sutartyje buvo įdėtas toks neapirėžtas terminas, dėl kurio šiandien kyla ir, manau, ateityje kils problemos. Tiesa, reikia pasakyti, kad, pavyzdžiui, Bulgarija dėl savo atominės elektrinės uždarymo susiderėjo ir dėl konkrečios pinigų sumos, ir dėl konkretaus paramos iki 2020 metų termino. Tuo tarpu mes esame palikę šiokią tokią spragą ir aišku, kad ES siekia ja pasinaudoti, kadangi finansinė bendrijos situacija yra pakankamai įtempta.

Galbūt būtent dėl krizinės situacijos pirmiausiai ir orientuojamasi į pagalbą euro zonos valstybėms, o ne į Lietuvos poreikius uždarant atominę elektrinę. Tokia yra politika ir mums reikia nieko nelaukiant naudoti visus politinio bei ekonominio poveikio svertus, siekiant atkreipti dėmesį į mums svarbias problemas. Kokios yra to kitos problemos? Daug nuogąstavimų kelia ir Europos Parlamente, ir Europos Komisijoje vyraujančios nuotaikos mažinti tiesiogines išmokas žemės ūkiui. Tokiu atveju mes ir vėl pasiliksime senbuvių bendrijos valstybių uodegoje, kadangi netolygios išmokos paprasčiausiai nužudo konkurenciją. Tad žemdirbiams ir perdirbėjams įeiti į Europos rinką su savo gaminama produkcija taps dar sunkiau, realizacijos kritimas sumažins gamybos bei eksporto apimtis, na o toliau prasidės grandininė reakcija. Todėl šiandien nieko nelaukiant Lietuvos politikai kartu su kitų Baltijos šalių kolegomis privalo vienu balsu kalbėti apie tai, kad būtina peržiūrėti tiesioginių išmokų žemdirbiams skirstymo principus, o tos išmokos, jeigu jau ir bus mažesnės, tai jos privalo būti labiau mažesnėmis visada didesnę paramą gavusioms ES senbuvėms, o ne bendrijos Rytų pakraščio valstybėms. Lietuvos biudžete ES parama sudaro kone ketvirtadalį to biudžeto: apie 7- 8 milijardus litų kasmet. Ar tai normalu? Ir kas būtų, jei vieną dieną ta dalis nutrūktų? Kas būtų - blogai būtų. Tik viena paguoda: per dieną taip neatsitiks. Iš tiesų kasmet Lietuva tampa vis labiau priklausoma nuo užsienio finansinės paramos. Čia aš kalbu ne tik apie ES paramą, bet ir apie pasiskolintus pinigus, kurie šiuo metu artėja prie 50 milijardų litų. Iš tiesų bėda yra ne ES parama, bet tai, kad mes nesugebame jos efektyviai panaudoti investicijoms ir darbo vietų kūrimui. Beje, tai buvo akcentuota ir praėjusioje sesijoje priimtoje EP rezoliucijoje dėl 2014-2020 m. daugiametės finansinės programos. Joje sakoma, kad būtent tiems dalykams turėtų būti taikomas prioritetas. O dabar, ne paslaptis, ir Lietuvoje yra taip, kad Europos Sąjungos milijonus išmetėme į prieplaukas prie Nemuno, prie kurių dar nė vienas laivelis neatplaukė.

Taip švaistyti pinigų negalima. Bet juk ir kitos ES valstybės, matyt, švaisto ne ką mažiau, o gal net ir daugiau. Argi Lietuva čia išimtis? Jei kažkas kvailai daro, tai negi ir mums iš paskos reikia daryti. Nedarykime, bet investuokime tą paramą į pridėtinę vertę kuriančius dalykus: šilumos ūkio pertvarką, namų renovaciją, šalies infrastruktūrą, kitus svarbius dalykus. Pravalgyti galima ir milijoną, ir milijardus. Bet dešimt milijonų ar šimtas, tinkamai ir laiku panaudotų, gali sukurti milijardus litų - tai ir darykime. Tačiau noriu dar kartą pakartoti: tam, kad išsikovotume tuos milijonus ar milijardus iš Europos Sąjungos 2014-2020 metais, reikės iš tiesų nuoširdžių mūsų plitikų pastangų, kieto stuburo, problemų išmanymo ir gebėjimų rasti stiprius argumentus.