Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Spalio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2627282930311 
 2345678 
 9101112131415 
 16171819202122 
 23242526272829 
 303112345 
Naujienos
 
2013 01 09
R.Paksas. Ant kokio aukuro aukojame pilietinę ir politinę atsakomybę?

Jeigu ne apsisprendimas 2009 metais uždaryti Ignalinos atominės elektrinės antrąjį bloką, šiandien už elektrą mokėtume maždaug trečdaliu mažiau. Na, kokius 35 centus, o ne 50 centų. Ir jeigu ne siekis privatizuoti Lietuvos taupomąjį banką, nereikėtų šiandien kalbėti apie bankų monopoliją, kuri vien tik iš komisinių paslaugų už komunalinius mokesčius ir pervedimus kasmet iš visų šalies piliečių susirenka kone po pusę milijardo litų.

 

Kiekvieną sprendimą, kuris buvo ne laiku ir ne vietoje ir kuris atnešė žalos valstybės piliečiams, galima įvertinti pinigais. Tai arba prarastos, arba negautos pajamos. Būna, jog kai kuriais atvejais - ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, „Mažeikių naftos" ar kitos, smulkesnės „prichvatizacijos" atvejais, kai valstybė dar turėjo primokėti naujiems savininkams.

 

Tačiau daug skaudžiau tokie sprendimai kerta per valstybės prestižą. Jis, manau, jokiais pinigais nėra įkainojamas. Antraip, galėtume tarsi kokiame turguje derėtis dėl valstybės savarankiškumo ir jos nepriklausomybės. Kokį vieną Konstitucijos straipsnį atiduodame už pigesnes dujas, kitą - už didesnes Briuselio išmokas, trečią - už užjūrio pageidavimus atvežti vieną kitą kalinį, ketvirtą - už elektros tinklus į Vakarus ar naują atominę elektrinę. Bet ką darysime, jeigu atsiras koks gudročius ir pasiūlys visą valstybės Konstituciją urmu nupirkti: kartu su jos teritorija, kalba, pinigais ir piliečiais? Tai jau bus akivaizdus politikos pakeitimas prekyba, kai, parduodant Lietuvą, nebebus galima apsimesti tarnyste jos interesams.

Paikas skubėjimas valstybės politikoje visuomet sugrįžta finansiniais bei moraliniais nuostoliais tos valstybės piliečiams. Na, o tokį mūsų skubėjimą politikoje, ko gero, taikliausiai yra įvertinęs jau amžinatilsį akademikas Eduardas Vilkas: „Kaip nuogi į dilgėles". Ne kartą į jas nėrėme ir vėl kartas nuo karto skubame nerti.

 

Štai nuo šių metų pradžios įsigaliojo Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo. Minėtą sutartį dar praėjusiais metais pasirašė 25 ES šalių atstovai. Nepasirašė Čekija ir Jungtinė karalystė. Nepaisant to, šis tarpvyriausybinis susitarimas įsigaliojo jį ratifikavus dvylikai euro zonos valstybių.

 

Esminė sutarties nuostata yra tokia, kad šalys privalo turėti subalansuotą arba perteklinį biudžetą, o sutartyje numatytos taisyklės turės būti perkeltos į nacionalinę teisę konstituciniu lygmeniu. To nepadariusioms šalims grės Europos Teisingumo Teismo sprendimas skirti vienkartinę sumą ar periodinę sankciją, kuri sudarytų vieną dešimtąją procento nuo šalies metinio bendrojo vidaus produkto.

 

Įsivaizduokime, kad Lietuva neišpildo sutarties sąlygų. Metinis šalies BVP 2011 metais sudarė apie 106 milijardus litų. Tad šiuo atveju tektų mokėti mažiausiai 106 milijonus litų. Be to, valstybėms, peržengusioms 3 procentų biudžeto deficito ribą, Europos Komisija automatiškai taikys atitinkamas sankcijas. Jos taip pat bus skaičiuojamos milijonais litų.

 

Čia finansinė skuboto sprendimo išraiška. Bet yra ir kita: pilietinė ir politinė. Šia sutartimi yra kišamasi į valstybių suverenumą fiskalinės ir mokesčių politikos srityse. Ja pažeidžiami pagrindiniai atstovaujamosios demokratijos, valdžių atskyrimo ir teisinės valstybės principai, sumenkinama demokratija ir jos atstovai. Pritarusi tokiai sutarčiai, Lietuva jau prarado dalį savo suverenumo, spręsdama fiskalinės politikos klausimus. Įdomu, kiek Seimo narių perskaitė šią 25 puslapių sutartį, prieš ją ratifikuodami praėjusių metų birželio mėnesį?

 

Kaip, beje, niekas nesigilino ir pritardami naujai Europos Sąjungos Konstitucijai, kuri Europoje taip ir neįsigaliojo, o ją pakeitė Lisabonos sutartis.

 

Nuolatinis Lietuvos politikų skubėjimas priimti neapgalvotus sprendimus, noras pavyti ir pralenkti, dažnai paaukojant ne tik visuomenės finansinius interesus, bet ir valstybės prestižo dalykus, menkina pasitikėjimą politinėmis institucijomis bei pačiais politikais. Pastaruoju metu daug kalbama apie būsimą Lietuvos pirmininkavimą ES. Tai iš tiesų unikali proga Lietuvos politikams visai bendrijai ne tik pristatyti, bet ir pabandyti išspręsti valstybei ir jos piliečiams svarbius bei aktualius šalies energetinio saugumo, ekonomikos ir akcizų politikos klausimus. Nes mes pirmiausiai esame atsakingi už Lietuvos valstybę ir jos piliečius.

 

Nes ant jokio pasaulio aukuro negalima aukoti valstybės nepriklausomybės ir jos piliečių interesų. Nes paaukota pilietinė ir politinė atsakomybė dažniausiai reiškia netinkamą šalies piliečių interesų atstovavimą. Tas atstovavimas šiandien turėtų pasikeisti iš esmės - tam būtinas visiškai kitoks pačių politikų pilietinės ir politinės atsakomybės supratimo lygis.

 

Is www.delfi.lt