Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Rugpjūčio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 30123456 
 78910111213 
 14151617181920 
 21222324252627 
 28293031123 
Naujienos
 
2011 07 10
R.Paksas. Virš ES – audros debesys
Įskaitant uniją su Lenkija, Europos Sąjunga tėra antras kartas mūsų valstybės istorijoje, kai mes susijungiame su kitomis šalimis savo noru. Unija, nežiūrint visų jos trūkumų, atlaikė šimtmečius, taip patvirtindama mūsų kaip politinių sąjungininkų patikimumą ir diplomatinius sugebėjimus. Tačiau Europos Sąjungoje mes jau nesame vienintelis partneris antrai pusei, mes - tik vieni iš daugelio, ir dar iš pačių mažiausių. Šis statusas turi tą pavojingą trūkumą, kad skatina į viską žvelgti maždaug taip: svarbiausia, kas vyksta čia, Lietuvoje, o ten... ten vis tiek viską lemia didžiosios Europos valstybės. Kol viskas gerai, šitokia pozicija - dar pusė bėdos.

 

Tačiau šiandien Europos Sąjungos padėtis jau toli gražu nėra tokia, kaip tuomet, kai mes prie jos prisijungėme. Tai patvirtina vis dažniau pasigirstančios kalbos, kad bendrijos dienos - jau suskaičiuotos. Tokios prognozės, nors ir sutirština spalvas, negimsta be objektyvaus pagrindo.

 

Kad būčiau teisingai suprastas, iškart pasakysiu, kad nesu euroskeptikas - aš save priskiriu prie euro realistų, matančių tiek Europos Sąjungos pliusus, tiek minusus - kaip ir istorinę Lietuvos pasirinkto kelio būtinybę. Tuo aš vadovavausi ir kaip valstybės vadovas agituodamas žmones pasakyti „Taip" per 2003 metų referendumą. Buvau tikras, kad istorijos teismas tai įvertins kaip teisingą žingsnį, o tie iš mūsų, kuriems bus lemta prie to prisidėti, sugebės įgyvendinti principą: stipri Lietuva - stiprioje Europos valstybių bendrijoje.

 

Man kaip ir daugeliui imponavo jau pati Europos Sąjungos idėja, neabejotinai turinti labai stiprų pozityvų užtaisą. Vien tas faktas, kad kontinente, kuriame tautos ir valstybės nuolat kariavo tarpusavyje, jau septintą dešimtmetį viešpatauja taika (sudrumsta tik buvusios Jugoslavijos konflikto), kalba pats už save. Po Verdeno ir Somos skerdynių, nusinešusių milijonus europiečių gyvybių, po nacizmo ir stalinizmo košmaro draugiškai sugyvenantys ir drauge savo ateitį kuriantys buvę priešai yra iškalbingiausias visuotinės pažangos ir sveiko proto pergalės ženklas - to gali nematyti tik tas, kas to nenori. Prisijungdami prie naujosios Europos, mes patvirtinome, kad remiame jos pasirinktą kursą.

 

Tačiau mums ši Sąjunga - tai ir šansas įveikti atsilikimą bei mūsų saugumo garantas. Kad suprastume, ką įgijome, akimirkai įsivaizduokime, kad Europos Sąjunga griuvo, kad ir vėl prasidėjo drastiška didžiųjų valstybių tarpusavio kova ir mes jų pašonėje, kaip tai jau ne sykį nutiko, vėl likome vienui vieni. Kas mūsų tokiu atveju lauktų? Mažiausiai - vėl apkarpyta Tėvynė be savo istorinės sostinės ir priėjimo prie jūros.

 

Kad to niekuomet nenutiks, gali būti tikras tik tas, kas nemėgsta skaityti istorijos. XX amžių Europa pasitiko kaip išsvajotą gerovės ir taikos epochą. Tačiau jis virto kruviniausiu šimtmečiu ir pavertė žemyną griuvėsiais. Jau mūsų akyse į chaosą ką tik pasinėrė ištisas regionas anapus Viduržemio jūros, kuris dar visai neseniai atrodė stabilus ir kuriame lietuviai taip mėgo ilsėtis.

 

Štai kodėl aš nesu iš tų žmonių, kurie šiandien džiūgauja, kad Europos Sąjunga žlunga. Jei ji žlugs, patikėkite, mes turėsime didžiulių problemų. Dabartinė įtampa santykiuose su Lenkija - akivaizdi užuomina.

 

Tuo tarpu iš tikrųjų gausėja ženklų, kad išsiplėtusios bendrijos siūlės gali neatlaikyti. Pavojingai braška dalies šalių ūkiai, net kalbama apie jų bankrotus, tačiau būtinybė padėti vis labiau erzina turtingųjų valstybių piliečius. Akivaizdu, kad nepasiteisina ir pats svarbiausias ES projektas - euras - kurio jau nenori įsivesti ne tik Didžioji Britanija ar Danija, bet ir pokomunistinės šalys. Kai kas net mano, kad būtent euro žlugimas ir išprovokuos Europos Sąjungos griūtį.

 

Akivaizdu, kad Briuselis, bandydamas atstoti nacionalines valstybes, taip įsijautė, kad net nepajuto, kaip užsimojo apžioti nepraryjamą kąsnį. Manau, čia ir reikėtų ieškoti paaiškinimo, kodėl bendriją po ilgo sėkmių periodo galiausiai ištiko krizė.

 

Rolandas Paksas

 

Šio pavojaus akivaizdoje vis dažniau pasigirsta balsų, kurie tvirtina, kad stipri bendra valiuta neįmanoma be bendros ekonominės politikos ir griežto reguliavimo iš Briuselio. Tie, kas šitaip teigia, yra visiškai teisūs. Tačiau, pasakę "A", jie nepasako "B" ir gudriai nutyli, kad šiuo atveju galvoje turimas toks Europos Sąjungos variantas, kurį pasirinkus valstybių suverenitetas jau teturėtų tik simbolinę reikšmę.

 

Tokiems planams neabejotinai pasipriešins dalis ES narių - visų pirma Didžioji Britanija, kuri visuomet itin jautriai reaguoja į bandymus apriboti jos suverenitetą. Teks apsispręsti ir Lietuvai, ketinančiai įsivesti eurą. Tačiau jeigu įvykiai vis dėlto pakryptų radikalia bendrijos centralizavimo linkme, šis apsisprendimas mums būtų kur kas skausmingesnis, negu kad šiandien manome.

 

Dilema, kurią mums tektų spręsti, balansuotų tarp mūsų noro prisidėti prie Europos Sąjungos išsaugojimo ir siekio neprarasti taip sunkiai iškovotos savo valstybės nepriklausomybės. Tiesiai sakant, tai būtų bandymas vienu metu įsitaisyti ant dviejų kėdžių - kuo tai baigiasi, gerai žinoma. Tačiau, matydami sudėtingą bendrijos būklę, mes taip pat negalėsime ramiai stovėti po medžiu ir tiesiog laukti, kuo viskas baigsis.

 

Manau, kad šitaip susiklosčius įvykiams, mums vis dėlto reikėtų pasisakyti ne už unitarizmo, t.y., centralizuoto valdymo stiprinimą, o už konfederacinių Europos Sąjungos pagrindų atgaivinimą. Priminsiu, kad konfederacija - tai tokia valstybių santykių forma, kuriai esant, į sąjungą įeinančios šalys dalį savo kompetencijos perduoda konfederacijos valdymo institucijoms, tačiau išsaugo savo suverenitetą ir todėl gali pačios spręsti, kokias funkcijas perduoti bendroms valdymo institucijoms, o kokias - pasilikti.

 

Konfederacijos elementų yra ir dabartinėje Europos Sąjungos sandaroje, tačiau juos vis labiau užgožia unitarizmas bei niekieno nerinkto ir todėl niekam neatskaitingo biurokratinio aparato įsigalėjimas. Kadaise sumanyta kaip ekonominė valstybių sąjunga, Europos bendrija ilgainiui virto politiniu dariniu, siekiančiu Sąjungai priklausančiose valstybėse reglamentuoti kone viską. Galbūt skaitantys šias eilutes tuo nepatikės, bet tai yra faktas, kad šiuo metu Europos Sąjungos teisyną sudaro... 8,5 tūkstančio žinynų, kurių bendra apimtis - 170 tūkstančių puslapių! Pasakykite, kas tokioje galybėje gali susigaudyti ir garantuoti, jog tai, kas ten surašyta, bus įvykdyta?

 

Akivaizdu, kad Briuselis, bandydamas atstoti nacionalines valstybes, taip įsijautė, kad net nepajuto, kaip užsimojo apžioti nepraryjamą kąsnį. Manau, čia ir reikėtų ieškoti paaiškinimo, kodėl bendriją po ilgo sėkmių periodo galiausiai ištiko krizė. Biurokratizmas ir pretenzija į totalią kontrolę - blogi pagalbininkai, norint efektyviai spręsti iškylančius uždavinius ir deramai atsakyti į laikmečio iššūkius.

 

Labai daug bendrų pastangų buvo įdėta, kad būtų sukurta laisva Šengeno erdvė. Tačiau Briuselio nesugebėjimas šioje erdvėje suvaldyti nelegalios migracijos bei nusikaltėlių ir kontrabandinių prekių judėjimo atvedė į tai, kad šiandien nacionaliniai politikai vėl atstatinėja savo valstybių sienų kontrolę.

 

Kitaip sakant, grįžtama prie to, kas kažkada buvo. Tereikia žengti šia kryptimi toliau, ir iš Europos Sąjungos teliks gražus prisiminimas, juolab, kad ES šalyse senbuvėse rinkėjai jau siunčia nedviprasmiškus signalus savo politikams. Prancūzijoje tvirtėja Nacionalinis frontas, prie kurio vairo stojo Marine Le Pen, kitoje Baltijos pusėje trečią vietą per parlamento rinkimus užėmė „Tikri suomiai". Panašios nuotaikos ir kitose valstybėse. Viskas logiška: ten, kur nusiviliama Briuseliu, vis dažniau atsigręžiama į nacionalinius interesus ginančius politikus.

 

Visi įvykiai byloja apie bendrijos atsinaujinimo ir revizijos būtinybę. Tai yra būtent tas klausimas, kurį keliant, mes neturėtume būti kuklūs. Kviečiant Sąjungą sugrįžti prie konfederacinių pagrindų, mano įsitikinimu, Lietuvai derėtų aukščiausiu lygiu iškelti ir dar vieną klausimą: dėl jos narių lygiateisiškumo. Lygiaverčiais pagrindais Europos Sąjungos šalys atstovaujamos tik Vadovų Taryboje ir Europos Komisijoje - jose mes, kaip ir kitos valstybės, turime po vieną savo atstovą. Tačiau niekas nesistebi, kad Europos Parlamente mūsų tik 12, kai tuo tarpu didžiosios šalys turi net po 72 savo parlamentarus.

 

Suprantama, reikalas nėra paprastas, didžiųjų valstybių - ir nepalyginamai svaresnis indėlis į bendrą biudžetą, tačiau lygiaverčiais pagrindais kuriama sąjunga vis dėlto turėtų vadovautis ne matematiniais kriterijais, o teise. Pastarosios požiūriu visos valstybės kaip teisės subjektai yra lygios, todėl ir Sąjungos parlamente jos privalėtų turėti tą patį vietų skaičių, nepriklausomą nuo tų valstybių gyventojų kiekio.

 

Įrodinėti, jog tai neginčytina, yra tas pats, kaip agituoti už tai, kad visi piliečiai savo teisėmis privalo būti lygūs. Tai demokratijos abėcėlė, tačiau aptariamoj plotmėj ji didžiosioms valstybėms kol kas neįkandama. Kodėl - nesunku numanyti. Daug parankiau ir naudingiau būti "vyresniuoju broliu", kurio balsas visuomet lemiamas.

 

Priminimas, kad visi broliai turi būti lygūs, neabejotinai susilauktų mažesniųjų šalių pritarimo. Taip, žiūrėk, Vadovų Taryboje ir Europos Komisijoje mes šiuo klausimu įgytume daugumą. Pažanga būtų net ir kvotų perskirstymas, sumažinantis tą prarają, kuri mus pasmerkia nuolat būti mažuma.

 

Mes Europos Sąjungoje - jau kone dešimtmetis. Pakankamas laikas tam, kad pradėtume kalbėti savo balsu ir prisiimtume mus tenkančią atsakomybės naštos dalį už šios Sąjungos ateitį.

 

Prezidentas R. Paksas yra partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, Europos Parlamento narys

 

Šaltinis: Delfi.lt