Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Gruodžio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 28293031123 
 45678910 
 11121314151617 
 18192021222324 
 25262728293031 
Naujienos
 
2013 04 04
Juozas Imbrasas: „Kodėl šildymas Helsinkyje perpus pigesnis nei Vilniuje?“
Mus, lietuvius, tai baugina, o mano kolegą europarlamentarą iš Suomijos stebina. Helsinkyje, kur žiema mėnesiu - pusantro ilgesnė ir jos vidutinė temperatūra 5 laipsniais žemesnė nei Vilniuje, šildymas kainuoja kone perpus mažiau nei pas mus. Suomiai irgi perka daug dujų iš Rusijos, tad peršasi išvada, kad ne vien nuo jų kainos priklauso, kiek mokame už šildymą, kaip kad mus bando įtikinti. Tad nuo ko gi dar? Šia tema jau daug rašyta ir kalbėta. Europos Sąjungos energetikos strategijos dokumentuose nuolat minimi terminai - efektyvus energijos naudojimas ir efektyvi energijos gamyba. Pritaikius šiuos terminus šiluminei energijai, jie reikštų labai paprastą ir suprantamą dalyką- mažinti sunaudojamos šilumos kiekį šildomo ploto vienetui ir mažinti pačios šilumos gamybos kaštus.

Beįsisiūbuojantis pastatų renovacijos procesas teikia vilties, kad apšildžius pastatų sienas, stogus, pakeitus langus, šilumos kiekis ir atitinkamai išlaidos būsto šildymui sumažės. Taip turėtų būti. Tačiau norint pasiekti maksimalų efektą, būtina įvykdyti dar vieną sąlygą - turi būti sudaryta galimybė būsto savininkui pačiam reguliuoti sunaudojamos šilumos kiekį. Galėdamas pats reguliuoti naudojamos šilumos kiekį, o tuo pačiu ir išlaidas šildymui, savininkas pritars visoms renovacijoms ir pats aktyviai dalyvaus procese. Neatsitiktinai ES energetikos direktyvoje yra nuostata, kad visos ES valstybės iki 2016 metų pabaigos privalo pertvarkyti centralizuoto šildymo sistemas taip, kad atskiras butas pats galėtų reguliuoti šilumos kiekį jo apšildymui. Individualių namų savininkai tą ir daro. Tačiau daugiabučio namo būstų savininkai neturi jokios galimybės reguliuoti jiems teikiamos šilumos kiekio ir labai mažai gali įtakoti visam namui tiekiamos šilumos kiekį. Ypač sudėtinga tą daryti daugiabučiams, kuriuos administruoja ne bendrijos, o paskirti administratoriai. Vilniuje jie administruoja apie 85 procentus daugiabučių namų.

Tokia situacija nepateisinama. Kiekvienas namas privalo pats tvarkytis savo viduje be jokių iš viršaus paskirtų administratorių. Taip jau seniai tvarkosi estai, lenkai ir net kazachai, jau nekalbant apie senos demokratijos šalis. Kiekviename daugiabutyje veikianti bendrija ar kitaip besivadinantis juridinis asmuo pats tvarko namo šilumos, vandens tiekimo, priežiūros, atliekų surinkimo ir išvežimo bei kitus reikalus. O Lietuvoje, užuot metus visas pajėgas daugiabučių namų bendrijų kūrimui, buvo pasiduota idėjai daugiabučių namų administravimą patikėti savivaldybės paskirtiems administratoriams. Tą padarius Vilniuje, vadovaujant dabartiniam merui, buvo pradėtas forsuoti prie seniūnijų veikusių savivaldybės komunalinių paslaugų įmonių privatizavimas. Daugelis šių įmonių atsidūrė gerai žinomo privataus šilumos tiekimo monopolininko rankose, kurios vėliau perėmė ir daugiabučių namų administravimo funkcijas. Maža to, pradėjus dirbti buvusiai vyriausybei, jie sugebėjo dar labiau palengvinti savo veiklą: iš daugiabučių namų administravimo nuostatų išbraukė nuostatą, draudžiančią administratoriui pačiam teikti paslaugas, t.y., prižiūrėti šilumos sistemas. Todėl šiandien Vilniuje tos pačios įmonės ir su jomis susijusios bendrovės gamina bei tiekia šilumą, jų įmonės administruoja daugiabučius, pačios reguliuoja šilumos kiekius, ateinančius į namą ir pateikia sąskaitas apmokėjimui. O kas kontroliuoja? Ogi niekas. Miesto valdžios apsimetinėjimas, kad čia ne jų, o privataus subjekto reikalas, skamba absurdiškai. Dalis vilniečių, jausdami pagrįstą nepasitenkinimą dėl tokios situacijos, pasitelkę specialistus, atliko nesudėtingą eksperimentą Žirmūnuose. Buvo pasirinktos dvi grupės po 3 vienodo aukščio ir tos pačios serijos namų. Vieną grupę administruoja pati bendrija, kitą - su šilumos tiekėjais sąsajų turinti įmonė. Rezultatas: bendrijos prižiūrimas nerenovuotas namas už šilumą moka mažiau negu renovuotas, bet prižiūrimas minėtai privačiai monopolijai priklausančios įmonės.


Kyla klausimas: kiek galima leisti vilkui avis ganyti? Tad užsitęsęs daugiabučių namų bendrijų kūrimo procesas turi tapti pirmaeiliu ir atsakingų institucijų, ir pačių gyventojų rūpesčiu. Antras dalykas - gaminamos šilumos kaina ir jos formavimo kontrolė. Turi būti iš esmės pakeisti energetikos kainų ir kontrolės komisijos formavimo principai. Strategijos ir valdymo funkcijas šioje srityje turi perimti Vyriausybė ir savivaldybės. Reikia skubiai pakeisti kogeneracinėse elektrinėse, gaminančiose elektrą ir šilumą, kuro ir kitų sąnaudų paskirstymo metodiką. Dabar patvirtintoje metodikoje didžioji dalis išlaidų priskirta šilumai, o tai prieštarauja elementariai logikai. Čia yra vienas rezervų šilumos kainai mažinti. ES teisės aktuose akcentuojamas siekis, kad išlaidos energijos vartojimui neviršytų 10 procentų šeimos biudžeto. To turėtų siekti ir Lietuva, kur kol kas vien būsto šildymo išlaidos prilygsta beveik visam minimaliam atlyginimui. Europos Parlamento frakcijos Laisvės ir demokratijos Europa Lietuvos delegacija