Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Spalio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2627282930311 
 2345678 
 9101112131415 
 16171819202122 
 23242526272829 
 303112345 
Naujienos
 
2013 04 11
Rolandas Paksas: „Reikia gerai pasverti narystės euro zonoje pliusus ir minusus“

Kokią įtaką kitose Europos Sąjungos valstybėse vykstantys procesai daro Lietuvai? Kokią patirtį turime iš jų perimti ir kokius namų darbus atlikti, kad kitų padarytų klaidų nekartotume? Pokalbis apie tai su Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa" |Lietuvos delegacijos vadovu, europarlamentaru Rolandu PAKSU. Kilusi įtampa vienoje iš ES bendrijos narių Kipre kelia nemažą galvos skausmą politikams. Kaip Kipro situacija vertinama Briuselyje ir ar tos finansinės bei iš jų kylančios kitos problemos neatsilieps ir Lietuvai? Nuomonių dėl galimų tolesnių scenarijų yra įvairių. Mano manymu, į šią problemą turėtume pažvelgti šiek tiek kitu aspektu. Pirma: krizė iš Europos niekur nedingo ir jos pasireiškimų įvairia forma galime sulaukti ne vienoje valstybėje. Antra: Kipro atvejis parodė, kad euras dar nereiškia nei finansų sistemos stabilumo, nei jos ekonominio suklestėjimo. Todėl labai aiškiai pasisakau, kad sprendimui dėl euro įvedimo pirmiausiai turi būti gautas tautos pritarimas, o iki tol privalome labai gerai pasverti visus narystės euro zonoje pliusus ir minusus. Minusų šiandien matau daugiau ir nebūčiau linkęs lito pakeisti euru. Visuomenės apklausos rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų ir nepritaria euro įvedimui artimiausiu metu, ir pasisako už referendumą šiuo klausimu. Tam, kad dėl euro įvedimo turėtų būti atsiklausta žmonių, pritaria ir Lietuvos prezidentė. Savo piliečių valios atsiklausti ketina ir kaimyninės Lenkijos politikai. Tai natūralu - visi sprendimai valstybėje turėtų būti daromi gyvenimą gerinant ne vienai ar kitai grupei žmonių, bet visai šalies bendruomenei. Išeitų, kad skalūnų dujas reikia siurbti, nes nauji ir pigūs energetiniai resursai būtų naudingi daugumai Lietuvos gyventojų. Bet tai gali pabloginti gyvenimo sąlygas Šilutės ar Tauragės rajonų žmonėms. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Visų pirma, mes net nežinome, kiek tų skalūnų žemės gelmėse turime. Nežinome, ar gavybos procesas yra pakankamai saugus. Nežinome, kiek tos dujos bus pigesnės (ir ar bus) už šiandien perkamas. Neišžvalgę atsakymų į šiuos klausimus nerasime. Bet apie išgavimą kalbėti yra per anksti. Mano įsitikinimu, dėl žvalgybos reikėtų tartis su vietos bendruomenėmis, ieškoti būdų ją atlikti kuo mažiau chemiškai įtakojant aplinką ir žemės gelmes. Daryti tai galime jeigu ne patys kaip valstybė, tai bent jau ieškodami bendros veiklos formų su užsienio kapitalo įmonėmis, pasilikdami Lietuvai galutinių sprendimų ir kontrolės teisę. Galų gale, neužmirškime, kad Lietuva bene vienintelė Europoje turi labai didelius požeminius gėlo vandens išteklius. Jie, geologų paskaičiavimais, sudaro apie trečdalį viso šalies gelmių turto, kuris vertinamas maždaug 60-70 milijardų litų. Turime būti tikri, kad pradėjus skalūnų dujų gavybą, to turto neprarasime. Nuogąstaujama, kad ir į vandenį jau nusitaikė Europos verslo rykliai, kurie siekia Europos Sąjungos institucijų pagalba parengti tokius teisės aktus, kad vandens tiekimas pereitų į privatininkų rankas. Kaip Lietuva gali tam pasipriešinti? Bandymų privatizuoti Vilniaus vandens ūkį būta dar 1997 metais.

Man pirmą kartą būnant sostinės meru teko atlaikyti smarkų vienos Prancūzijos bendrovės ir ją proteguojančių politikų spaudimą. Šiuo metu ES institucijose yra svarstomi teisės aktų pakeitimai, kurie iš tiesų atvertų kelią geriamojo vandens tiekimo srityje įsitvirtinti privatininkams. Sprendžiant iš debatų komitetuose, Europos Parlamento narių požiūris į tai yra nepalankus, o valstybių narių pozicijos skiriasi. Vandens ūkio privatizavimo grėsmė įžvelgiama naujojoje Koncesijų direktyvoje, kurią pateikusi Europos Komisija jau susilaukė priekaištų už tai, kad finansinės pagalbos prašiusioms nuo krizės nukentėjusioms Graikijai ir Portugalijai viena iškeltų sąlygų buvo didelio masto valstybinių paslaugų, tarp jų ir vandens tiekimo, privatizavimas. Akivaizdu, kad ieškoma įvairių būdų sudaryti sąlygas privačiam verslui perimti vandens tiekimą bendrijos šalyse ir tai kelia nerimą. Lietuva puikiai žino, kas atsitiko, kai šilumos ūkis daugelyje šalies miestų buvo perleistas valdyti privatininkams. Vandens tiekimo privatizavimo grėsmę aptarėte ir susitikime su Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos atstovais. Kokią jų nuomonę išgirdote?

Lietuvos vandens tiekėjai kategoriškai pasisako prieš bet kokias pastangas sudaryti teisines prielaidas perimti šalies vandens ūkio valdymą privačiam kapitalui. Tokią nuostatą mes su kolega Juozu Imbrasu perduosime Europos Parlamento komitetams, kuriuose dirbame, frakcijai „Laisvės ir demokratijos Europa". Su asociacijos atstovais taip pat apsvarstėme galimybes prieš užmojus privatizuoti šalies vandens ūkį veikti bendrai suvienijant visų Lietuvoje išrinktų europarlamentarų, aplinkosauginių organizacijų bei valdžios institucijų pastangas. Kai kurie ES institucijų pasiūlymai ir sprendimai nusipelno labai griežtos kritikos. Jau ne tik atskiros piliečių grupės, bet ir valstybės tampa nepamatuotų, o kartais ir savanaudiškų sprendimų įkaitėmis. Tokiems užmojams privalu laiku ir ryžtingai pasipriešinti.