Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2013 09 16
Juoza Imbrasas: „Švietimo reforma: nuo tautinės mokyklos kūrimo iki europinio nesusipratimo“

Ką tik prasidėję mokslo metai atnaujino viešas diskusijas apie Lietuvos švietimo sistemos ateitį ir jos modelį. Kaip pranešama, apie pusantro šimto mūsų šalies mokyklų gali jausti laimingos, kad liko neuždarytos, visa švietimo sistema džiaugtis 67 milijonais litų padidėjusiu finansavimu, o kiekvienas moksleivis - 38 litais išaugusiu moksleivio krepšeliu, kuris, pripažinkime, daugeliui tėra mistinis dydis, lyg ir turintis apspręsti švietimo kokybę ir gerovę. Bet, ko gero, daug daugiau džiaugsmo visai švietimo sistemai suteiktų aiškumas ir žinojimas, kad iki mokslų metų pabaigos nebus priimta kardinalius pokyčius numatančių sprendimų, kad pavasarį staiga nebus pranešta apie pasikeitusią egzaminų tvarką, o mokiniai ir mokytojai eilinį kartą nepasijus esą bandomieji triušiai, kaip jau ne kartą per pastarąjį dešimtmetį buvo nutikę. Bene kartu su Lietuvos nepriklausomybe gimusi tautinės mokyklos kūrimo idėja jau baigia nugrimzti užmarštin, o kokia mokykla ir į ką orientuota švietimo sistema kuriama šiuo metu, vargu, ar kas begali atsakyti. Net jeigu paklaustume, ar aukštasis mokslas šiandien Lietuvoje yra mokamas, neabejoju, kad kas antras lietuvis nežinotų, kaip tiksliai į šį klausimą atsakyti. Daugiau nei 20 metų mes vis ieškome tobulos švietimo sistemos ir nedrįstame pripažinti, kad tie ieškojimai atvedė į didžiulį chaosą, kuriame sunku susivokti, kiek, ko ir kaip reikia mokyti. Pabėgusi nuo sovietinės švietimo sistemos, Lietuva skubėjo kurti tautinę, o paskui jau gal europinę sistemą, bet nei vienos, nei kitos iki šio taip ir neturime. Kiekviena Europos Sąjungos valstybė savo švietimo politiką formuoja savarankiškai - ES tik padeda nustatyti bendruosius tikslus ir dalytis gerąja patirtimi. Tik mes kažkodėl užuot sėkmingai perėmę tą patirt, vis bandome išrasti dviratį , nenorėdami pripažinti, kad jis jau seniai išrastas. Nuolat kažką vis kurdami ir perkurdami, šiandien mes turime vieną sudėtingiausių daugialypę švietimo sistemą (jeigu šis žodis čia dar gali būti vartotinas) Europos Sąjungoje. Kaip nurodoma Europos Komisijai pateiktoje Europos šalių švietimo sistemų struktūros analizėje, Lietuvoje, vienintelėje iš bendrijos narių, pradinio ugdymo programos vykdomos net keturių tipų mokyklose: pradinėje, pagrindinėje ir vidurinėje mokyklose bei progimnazijoje. Visose kitose ES valstybėse yra tik vieno tipo pradinio ugdymo mokyklos. Ne ką mažiau pas mus diferencijuotas ir žemesnysis vidurinis ugdymas, kuris vykdomas progimnazijose, pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose. Tokia šio ugdymo diferenciacija be mūsų yra tik dar trijose ES valstybėse - Nyderlanduose, Vokietijoje ir Austrijoje. Tuo tarpu daugelis kitų Europos Sąjungos valstybių yra pasirinkusios gerokai paprastesniu privalomojo ugdymo organizavimo modelius. Labiausia paplitęs toks modelis, kai baigę pradinio ugdymo programą, visi mokiniai ugdomi pagal vienodą bendrąją pagrindinę mokymo programą žemesniajame vidurinio ugdymo lygyje. Dar paprastesniu keliu yra nuėjusios Skandinavijos šalys, pasirinkusios vientisą ugdymo struktūrą, t.y. visiems mokiniams suteikiamas vienodas bendrasis išsilavinimas, nėra skirstymo į pradinį ir žemesnįjį vidurinį ugdymą.

Dažniausiai visas privalomasis išsilavinimas įgyjamas vienoje įstaigoje. Tik aukštesnysis vidurinysis ugdymas, kurį 16-19 metų jaunuoliai įgyja mokydamiesi gimnazijose, licėjuose ir kitose įstaigose, yra diferencijuojamas visose ES valstybėse. Sunku suvokti, kodėl laikomės įsikibę tokio sudėtingo ir painaus ugdymo modelio. Neabejoju, kad jo supaprastinimo kelias būtų gerokai lengvesnis ir efektyvesnis nei tolesnis jo egzistavimas. Juk šiandien vienu žodžiu net neįmanoma atsakyti į klausimą, kiek mokyklų yra Lietuvoje - privalu išvardinti, kiek kokio tipo ugdymo įstaigų mes turime. Gal todėl ir susidaro situacija, kai uždarinėjant mažas kaimų mokyklas bendras ugdymo įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, skaičius sparčiai nemažėja.

O, pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų per du nepriklausomybės dešimtmečius atsirado dvigubai daugiau nei buvo anksčiau. Žinoma, galima tvirtinti, kad ir rezultatas yra - esame viena ES lyderių, turinčių daugiausiai gyventojų su aukštuoju išsilavinimu. „Eurostat" duomenimis, aukštąjį išsilavinimą turi beveik 49 proc. 30-34 metų Lietuvos gyventojų. Pagal šį rodiklį mes esame ketvirti Europos Sąjungoje, nusileisdami tik Airijai, Kiprui ir Liuksemburgui. Būtų galima džiaugtis, jei šalia šios džiugios statistikos akių nebadytų kita: Europos Sąjungoje mes esame ketvirtoje vietoje ir pagal jaunimo nedarbo lygį. Ir nors tikinama, kad nuo gyventojų išsilavinimo priklauso ir visos valstybės ekonominė sėkmė, Lietuvoje jau seniai pastebėta, kad aukštasis išsilavinimas yra pernelyg nuvertintas, o po kelerių metų studijų įgytas diplomas negarantuoja sėkmės nei jį gavusiam asmeniui, nei visai valstybei, kuri tik patiria nuostolių investavusi į nereikalingo diplomuoto specialisto paruošimą. Tai - tik dar vienas įrodymas, kad mūsų švietimo sistema rimtai serga. Ir ją gydyti reikia pradėti nedelsiant ir ne kosmetiškai. Guostis tuo, kad užsieniečiai važiuoja į Lietuvą studijuoti dėl pigesnio alaus ir gražių merginų, gal ir šmaikštu, bet ne išmintinga.