Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2013 11 13
Juozas Imbrasas: „Nelygi smulkių ir stambių ūkių dvikova gresia kaimo nykimu“
Kitą savaitę Europos Parlamentas vėl imsis žemės ūkio reikalų. Lapkričio 20 dieną bus balsuojama dėl naujų žemės ūkio politikos taisyklių. Vieni svarbiausių jų tikslų - ekologiškesnis ūkininkavimas ir teisingesnis paramos ūkininkams paskirstymas. Tai labai aktualūs tikslai beveik 120 tūkstančių Lietuvos šeimos ūkių, kuriuos solidi ES parama iki šiol aplenkia. Lietuva labai atkakliai gynė savo ūkininkų teises gauti lygiavertę paramą su kitomis ES valstybėmis. Ir šios pastangos nenuėjo veltui - išsikovotos gerokai palankesnės parmos sąlygos nei buvo siūlyta iš pradžių. Tačiau Europos Sąjungos skiriama parama žemės ūkiui pasiekia toli gražu ne visus, kam jos reikia ir kas ją gavę sukurtų ne vienadienę naudą, o garantuotų žemės ūkio verslu paremtą kaimo išlikimą. Iki šiol beveik trečdalis Lietuvos žemės ūkiui skiriamos paramos atitenka 2 procentams stambiųjų mūsų šalies ūkių, kurie valdo apie 40 proc. dirbamos žemės.

Likusi žemė priklauso smulkiems ir vidutiniams ūkiams, kurių dirbamos žemės vidurkis siekia apie 12 hektarų. Šie ūkiai Lietuvoje yra gerokai mažesni nei daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių, kur smulkių ūkių vidurkis siekia apie 20 hektarų. Lietuvos kaimo vizijoje numatyta, kad jau šiais metais vidutinis ūkis ir mūsų šalyje turėtų siekti 20 ha ir tokių ūkių turėtų būti 20 tūkstančių.Tačiau realybei nebe pirmą kartą bus lemta prasilenkti su lūkesčiais. Smulkiesiems ūkiams plėstis ir augti šalia vis labiau įsigalinčių naujųjų feodalų yra sudėtinga, o kartais ir visai neįmanoma. Pasiglemždami didžiąją ES skiriamos paramos dalį ir užsiimdami tik beatodairiškai į pelną orientuota veikla, stambiųjų ūkių žemvaldžiai užkerta bet kokias galimybes smulkiesiems ūkiams plėstis, bet ir kelia grėsmę jų, o kartu ir viso Lietuvos kaimo egzistencijai. Problema atsiduria užburtame rate: didžiąją ES paramos dalį gaunantys stambieji ūkiai gali toliau plėstis, o tos paramos trupiniais tenkintis priversti smulkieji turi balansuoti ant išgyvenimo ribos arba pasiduoti. Vieni patys pakeisti savo likimą jie yra bejėgiai. Todėl būtina iš esmės pakeisti europinių lėšų žemės ūkiui skirstymo tvarką, kad didžioji jų dalis atitektų smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Taip būtų užkirstas kelias šių ūkių naikinimui ir nykimui.

Sprendimų atidėlioti negalima, nes 2014 - 2020 metų finansinis laikotarpis bus paskutinis paramos žemės ūkiui etapas. Europinės institucijos, atsakingos už žemės ūkio vystymą, jau senokai primygtinai siūlė ir leido be jokių išankstinių sąlygų net iki 30 procentų padidinti išmokas į kooperatyvus susibūrusiems smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Dabar ši kartelė keliama dar aukščiau - išmokos kooperatyvams ir naujai susijungiančioms gamybinėms grupėms, kai bendram darbui susivienija ne mažiau kaip 10 ūkininkų, didinamos net iki 60 proc. Tad tokia kooperacija turi būti ne tik skatinama, bet ir jai teikiama visokeriopa pagalba nacionaliniu lygiu: nuo konsultacijų iki juridinės ir finansinės paramos steigiant kooperatyvą. Europos Parlamente nuolat akcentuojama, kad labai svarbu teisingai, tikslingai, įvertinant ateities perspektyvą, paskirstyti europinius pinigus, skirtus žemės ūkiui skatinti, nes kai finansinė parama ims mažėti, Europos struktūrinių fondų lėšomis remti ūkiai turės būti pakankamai stiprūs funkcionuoti savarankiškai. O smulkūs ūkiai yra ne tik konkrečios šeimos, bendruomenės, bet ir pačios valstybės gyvavimo garantas.