Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Rugpjūčio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 30123456 
 78910111213 
 14151617181920 
 21222324252627 
 28293031123 
Naujienos
 
2013 12 06
Apskritojo stalo diskusija „Vilniaus kultūros paveldo apsauga: neišsipildę lūkesčiai ir praradimai“
Europos Parlamento nario Prezidento Rolando Pakso pranešimas Mielieji, Antradienį, eidamas 76-uosius metus mirė ilgametis Vilniaus dailės akademijos profesorius dr. Alfredas Širmulis, Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. „Mirties neapgausi, ją gali tik ištverti", yra pasakęs, berods, Erikas Marija Remarkas.Tikiuosi, jog šiandien šioje apskritojo stalo diskusijoje kartu aptarsime svarbiausius Vilniaus kultūros paveldo klausimus, pasidalinsime savo įžvalgomis ir bandysime surasti išeitis bei konstruktyvius dėmenis sudėtingai situacijai pagerinti.Kaip sakė Didžiojoje gatvėje gyvenęs šviesuolis Pranciškus Skorina, Vilnius, broli mielas, tai kalnai, ant tų kalnų dar aukštesni kalnai, o ant tų kalnų - baltos lyg gulbės cerkvės. Ir varpų skambesys aidų vakarą... Ir Vilnios šniokštimas bažnyčių papėdėje, - tokio slauno miesto, broli mielas, visame sviete nėra... Pranciškus Skorina gyveno Vilniuje 1520-1536 metais. Poetas Czeslawas Miloszas yra pasakęs: „Aš užaugau šiame mieste". Nobelio premijos laureato pagerbimo iškilmėse 1980 metų gruodžio 8 dieną jis kalbėjo: Yra palaima iš likimo gauti tokių mokyklinių ir universitetinių studijų, koksai buvo Vilnius - fantastiškas į šiaurės girias perkeltas itališkos baroko architektūros miestas, kur kiekviename akmenyje glūdi istorija. Keturiasdešimties katalikų bažnyčių, tačiau kartu ir daugybės sinagogų miestas, tais laikais žydai jį vadino Šiaurės Jeruzale.„Kaip Vilnius, kisdamas, keisdamasis, griaunamas, statomas ir atstatomas, konstruojamas ir rekonstruojamas, išlieka kaip kultūros reikšmių santalka, kaip pastovus prasmės dėmuo? Koks vaidmuo čia tenka menui, jo kūrybiniam pradui?"- rašė profesorė Viktorija Daujotytė. Pasak profesorės, Vilnius kaip meno versmė yra neišsemiama; bent dokumentuoti Vilniaus vaizdinius, įvaizdžius, temas, motyvus nors žymiausių menininkų kūryboje būtų svarbus uždavinys, priklausantis ir meno ir Vilniaus istorijai. (...) Kiek Vilnius buvo, tiek jis buvo ir kultūros miestas, net virtęs imperijos pakraščiu, netekęs centro reikšmės, nenustojo kultūros, neprarado jos europinės dimensijos. Vilnius su savo šimtamečiu universitetu, jo biblioteka, su seniausiomis bažnyčiomis, vienuolynais ir šiandien tebėra svarbiausias Lietuvos europietiškumo argumentas. Bet europietiškumas, kuris paprastai tapatinamas su Vakarų kultūra ir su krikščionybe, negali būti suprastas kaip kokia ženklinanti grynumo praba. Istorinė ir dabartinė Lietuva turi nemažai ir Rytų kultūros elementų: savitas tekstas, savitas kultūrinis audinys - kaip kokioje senovinėje kontušo juostoje, kuria ryšėjo ir lietuvių, ir lenkų, ir baltarusių, ir ukrainiečių didikai, LDK pavaldiniai ir jos tradicijų paveldėtojai. Suprantu, kad būtų keista, jeigu Lietuvos Respublikos Seimą pavadintume Tautos namais. Šiandien Tautos namai yra visa Lietuva. Tačiau Vilnius - mūsų valstybės sostinė yra ypatingas miestas. Čia turime ne tik aiškiai suvokti tradiciją, pažinti, tyrinėti, puoselėti daugiataučio paveldo vertybes, bet ir kurti modernaus tautiškumo kultūrą. Vilnius turi tapti tikru aukštosios lietuvių nacionalinės kultūros studijų ir sklaidos centru Europoje. Jeigu imtume mąstyti ne tik materialinėmis kultūros išsaugojimo kategorijomis, turėtume kalbėti apie tą ypatingą Vilniaus dvasingumą, kuris šiandien mūsų mieste nyksta. Kaip išsaugoti tuos Vilniaus savitumo ir išskirtinumo likučius? Mąstau, ar Vilnius - tik turistinių maršrutų traukos objektas, ištuštėjantis pasibaigus atostogų ir kelionių sezonui? O gal tai - menininkų ir intelektualų diskusijų vieta, konferencijų ir forumų centras? Gal jaunimo kompetencijų lavinimo miestas, kultūrinė laboratorija, avangardinio meno galerijų santalka? Gal parodų ir inovacijų, kūrybinių dirbtuvių organizatorius? Kiekvienas turime savo prioritetus ir susiformavusius vaizdinius, tačiau turime pasirinkti ir susitarti kokį miestą mes kuriame ir norime matyti ateityje, turėti aiškią viziją.Man atrodo, kad prasminga idėja Vilnius - Europos kultūros sostinė, dar gali būti reabilituota ir ateityje iš naujo realizuota ne tik kaip proginė akcija, o kaip mūsų miesto įprasmintas įvaizdis. Peržengdama savo nacionalines ribas ir ieškodama tikros, kultūros vertybių įvairove ir savitumu grįstos, Europos tautų bendrystės, Lietuva iš naujo iškelti tuos vertybinius pagrindus, ant kurių statydintina tautų Europos ateitis. Ir Vilniui šiame darbe priskirčiau ypatingą rolę.Dabar apie paveldą. Į Vilnių baroko menas ėjo ne per tarpinkus, kaip gotika, bet tiesiog iš Italijos. Vilniaus baroko bažnyčias statė didikų ir vienuolynų pakviesti italų architektai arba jų mokiniai. Todėl pirmoji serija baroko bažnyčių, kurios pasiskleidė Vilniuje XVII amžiuje, yra gana artimos italų skoniui. Originalesnis ir įvairesnis pasirodė vėlyvasis surokokintas barokas, kuris žydėjo XVIII amžiuje.Atkuriame pastatų sienas, restauruojame parketą, lubų lipdinius, paveikslus, freskas, interjerus, kuriuos sukūrė Vakarų Europos meistrai. Manau, kad šis procesas vyksta sakyčiau patenkinamai.Tačiau ne mažiau už senųjų vertybių išsaugojimą mums turi rūpėti, ką ir kaip šiandien statome Vilniuje, kokia architektūra šiandien ateina į mūsų miestą. Kaip į unikalų Vilniaus urbanistinį paveikslą įsipaišo šiandieniai mūsų užmojai? Ar tai būtų naujas grindinys, tviskantys prekybos centrų fasadai, daugiaukštis Neries dešinysis krantas ir stiklo-betono pastatai.Šiandien girdime apie Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo Nacionalinio stadiono užbaigimą iš Europos Sąjungos paramos lėšų, tačiau ar tai tikrai bus toks statinys, kurio architektūros grožiu jos formų plastika galėtume didžiuotis mes ir mūsų vaikai? Nacionalinio stadiono projektą būtina iš naujo įvertinti dėl pasirinktos vietos ir architektūrinių sprendimų. Tai - antroji tezė, kurią kviečiu aptarti. Platoniškai grožėdamiesi senove, tačiau gyvendami komercinio mąstymo ir standartų gniaužtuose mes nebenorime matyti, kad senųjų pastatų, restauruotų dvarų sienose nebelieka rūpesčio lietuvių tautos kultūros reikalais, naujausių laikų Lietuvos valstybės istorijos ženklų. Pavyzdžiui, modernios šiuolaikiškos signatarų namų ekspozicijos taip iki šiol ir nesukūrėme, esamą vargiai galima priskirti šiuolaikinės muzijieninkystės etalonams, tuo tarpu Banko pinigų muziejus yra vienas moderniausių, nors nacionalinės valiutos lito valdžia siekia kuo greičiau atsikratyti. Keletą metų(!) nesugebame rekonstruoti nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kurios unikalaus pastato penkiasdešimtmetį paminėjome gruodžio ketvirtąją. Biblioteka yra labai svarbus kultūrinės ir edukacinės veiklos fenomenas, visuomenės puoselėjamų vertybių, išprusimo, valstybės intelektualinio gyvenimo veidrodis. Ar galime mūsų Nacionalinę biblioteką pavadinti tautos pasididžiavimu? Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas uždarytas ir rekonstruojamas nuo 2008 metų. Rekonstrukcijai numatyta 85,7 mln. litų. Iki 2013 m. gruodžio 31 d. tam skirta 37,7 mln. Lt. Lėšų poreikis darbus užbaigti užbaigti 48 mln. Litų. Tai reiškia, kad rekonstrukcija dar užsitęs mažiausiai penkerius metus - iki 2018 metų!Būtina iš esmės keisti praktiką, kuomet kiekvienais metais valstybės biudžete lėšų skiriama po truputį. Manau, kad Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija turi būti užbaigta iki 2015 metų vidurio.

 

Trečioji tezė, kurią norėčiau teikti Jūsų aptarimui:Būtina imtis priemonių sustabdyti architektūrinį Vilniaus nykimą. Darnios plėtros užtikrinimui reikalinga įkurti nacionalinę miesto urbanistinės raidos kolegiją. Šiandien jeigu pažvelgtume į miestą iš paukščio skrydžio, o man kartais tenka tokia privilegija, pamatytume ypatingą Vilniaus grožį, sakralumą, ramybę ir harmoniją, spalvas. Tačiau nusileidus ant žemės, matome, kad Kinijos darbininkų artelėse štampuojami gaminiai ir dirbiniai - parkų suoleliai, medžių apsauginės tvorelės, šiukliadėžės, iškabos ir kitos mažosios architektūros detalės, net dirbtinai ištiesinti medžiai yra mums labiau priimtini, nei originalūs darbai. Pavyzdžiui lietuvių tautos nunykusios miestietiškos tradicijos išugdytų meistrų, dailininkų ir amatininkų dirbiniai. Kas ją gali prikelti, jei ne mes patys! Ir čia ne medžiagoje ar daikte esmė, o mūsų tautos kūrybinių galių, jos gebėjimų ugdymo klausimas. Pasaulyje sklinda vienodumo ir paviršutiniškumo bacila. Pigi prekė skatina daugiau vartoti. Todėl pirmiausiai kalbėdamas apie kultūros paveldą, jo išsaugojimą noriu pabrėžti tautos dvasios, jos tapatumo, unikalumo ir savitumo klausimą. Ar turime čia keisti valstybės politiką? Tikiuosi, jog ši diskusija padės atsakyti ir į šį klausimą. Kalba, žodis. Atrodo, kad čia viskas paprasta. Tačiau taip nėra. Konstitucijos 14 straipsnis sako: Valstybinė kalba - lietuvių kalba. Ar tikrai galime būti ramūs? Eidamas pagrindine sostinės arterija - Gedimino prospektu skaitau : Coffe in, City, La Creppe, Figaro, tęsti būtų galima be galo. Ar turime lietuviškos iškabos kultūrą? Ką veikia mūsų kalbos priežiūros inspekcijos ir komisijos? O verslo įmonių pavadinimai? Nenorėčiau sutikti, jog tai - pažangos leksika. Gal valstybė galėtų skirti vienkartinę subsidiją ar pritaikyti mokesčių lengvatą verslo subjektams, kurių vardai ir iškabos lietuviškos? Kokį turtingą turime žodyną ir ornamentiką. Vilnius turi tapti pavyzdžiu ir radikaliai pertvarkyti išorinės reklamos reikalavimus ir nustatyti naujas taisykles. Gruzijos intelektualai, susipažinę su pranešimu dėl žmogaus teisių situacijos Gruzijoje, išplatino laišką specialiajam Europos Sąjungos atstovui šalyje Tomui Hambergui atsakydami į tą dalį, kurioje kalbama apie nacionalines ir religines mažumas ir tame pat kontekste apie teisę į seksualinio ištvirkavimo propagandą. Gruzinai aiškiai pasakė: Tai, kas vyksta Vakaruose pastaruosius 30 ir daugiau metų, deja, yra masinė šeimos instituto, dvasingumo ir padorumo normų griūtis. Mūsų tautos ir valstybės istorija kur kas ilgesnė nei šis laikotarpis.(...) Todėl leiskite mums patiems spręsti, kas mums priimtina iš gerbiamos ir daugeliu atveju sektinos Europos, o kas - ne. Ar mes sugebėjome ką nors panašaus pasakyti dėl vasarą Gedimino prospekte vykusių eitynių, kurioms apsaugoti buvo sutelktos vos ne visos policijos pajėgos? Šiuo atveju norėčiau prisiminti Jono Pauliaus II Laisvės taisyklę: Laisvė nėra tironijos ar priespaudos nebuvimas. Laisvė nėra ir leidimas daryti, kas patinka. Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmonija ieško tiesos ir gyvena ta tiesa. Lapkričio pabaigoje Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas ir Europos Sąjungos strategija „Europa 2020" - siekiant integruoto požiūrio". Šio forumo pagrindinis leitmotyvas - globalizacija, visuomenės socialinė ir ekonominė gerovė, stambios investicijos, nauda žemės ūkiui ir panašūs dalykai, per naudos prizmę susieti su kultūros paveldu.Manau, kad Lietuva pirmiausiai turi iš naujo suformuoti savo valstybės paveldo strategiją „Lietuva XXI amžiuje" tuomet, bus galima žymiai konstruktyviau kalbėti apie integraciją, globalizacijos iššūkius ir panašaus pobūdžio temomis. Manau, kad mūsų nuostata turėtų būti - daugiau Lietuvos Europos Sąjungoje!Neseniai Europos Komisijos įsteigta nepriklausoma atrankos grupė suteikė naująjį Europos paveldo ženklą pirmosioms paveldo vietovėms. Europos paveldo ženklą gavo keturios vietovės: Karnunto archeologinis parkas, t.y. atstatytas romėniško miesto rajonas Austrijos mieste Bad Doič Altenburge, viduramžių Didžiosios gildijos namai Taline, Estijoje, šimtamečiai Hagos Taikos rūmai ir niderlanduose esanti Antrojo pasaulinio karo nacių tranzitinė Vesterborko stovykla Hoghaleno mieste. Šia iniciatyva siekima supažindinti visuomenę su tomis paveldo vietovėmis, kurios buvo itin svarbios Europos Sąjungos istorijai, kultūrai ir raidai, taip pat akcentuoti europinę šių vietovių reikšmę, pasitelkiant informavimo ir švietimo veiklą. Svarbiausias Europos paveldo ženklo iniciatyvos tikslas - sustiprinti žmonių priklausymo Europos Sąjungai jausmą. Kodėl Lietuva negalėtų turėti tokio savo ženklo? Kodėl Lietuva šiandien nenori sustiprinti žmonių priklausymo Lietuvai jausmą? Šiandien dar daugelio paveldo objektų sienas dar tebežymi Lietuvos TSR lentelės su numuštomis T ir S raidėmis. Sau turėtume būti žymiai reiklesni. Rodyti žymiai didesnę pagarbą tautos paveldui ir kultūrai. Mūsų siekis turėtų būti kurti modernų tautiškumą, sąžiningą, dorą ir laimingą visuomenę, kurioje šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės dera su globalaus pasaulio nešama pažanga. Ir pabaigai - atsišaukimas dėl Lukiškių aikštės:Per amžius mūsų valstybės sostinės Lukiškių aikštė yra suaugusi su tautos kančių ir kovų istorine atmintimi. Šiais metais minime 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią 150 - ąsias metines. Lukiškių aikštė - ne tik sukilimo dalyvių egzekucijos, bet ir sovietinės okupacijos aukų represijų vieta.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ilgai puoselėta mintis Lukiškių aikštėje įamžinti sovietinių represijų ir KGB aukų, laisvės karių, paguldžiusių galvas miškuose, kalėjimuose bei Sibiro platybėse už žmogiškuosius idealus, krikščionišką tikėjimą ir valstybės ateitį iki šiol lieka neįgyvendinta.Raginame vilniečius reikalauti demokratiškai išrinktų savo atstovų į Vilniaus miesto tarybą iki 2015 metų pabaigos pertvarkyti Lukiškių aikštę iš sovietinių laikų simbolio į Laisvos tautos idealus įkūnijančią erdvę. Vilniau, tavo grindiniu ir gatvėmis vaikščiojo, ir dar vaikščios daugybė nuostabių žmonių. Tu įsimeni jų žingsnius ir žvilgsnius, tu meni jų vardus ir veidus. Norėčiau, kad Vilnius įsimintų ir mus už mūsų darbus savo Miestui!Dėkoju už dėmesį.