Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2011 09 05
Apie augančias maisto kainas ir nemažėjantį apetitą
Sena išmintis sako, kad apetitas kyla bevalgant. Gyvenimiška patirtis rodo, kad panašiai yra ir su maisto kainomis: jų augimui galo nematyti. Pastaruoju metu pranešimai apie neišvengiamą maisto kainų šuolį tapo tokie kasdieniški, kad net nustota gilintis, kodėl maistas nepaliaujamai brangsta ir kodėl jokios aplinkybės šiai tendencijai neturi įtakos. Norintieji užbėgti už akių visuomenės pasipiktinimui, aiškina, jog maisto kainos kyla dėl globalių ir objektyvių priežasčių: klimato mokyčių, gamtos stichijų, brangstančių išteklių ir mažėjančių jų atsargų. Šių veiksnių įtakos negalima beatodairiškai atmesti, bet dar labiau neteisinga būtų vien tik jiems suversti visą kaltę. Įvairios spekuliacijos, nesutramdomas (ir netramdomas?) perdirbėjų bei prekybininkų pelno siekimas šioje srityje, deja, yra galingesni už gamtos dėsnius ir kitas objektyvias priežastis. Maisto kainos 2010 m. ir 2011 m. sandūroje augo septynis mėnesius iš eilės ir pasiekė aukščiausią lygį nuo tada, kai Maisto ir žemės ūkio organizacija pradėjo jį skaičiuoti 1990 m. Neabejotinai tai labiausiai ir skaudžiausiai palietė varganai gyvenančius žmones ir daugelį jų dar labiau nuskurdino. Ne mažiau skausminga tai yra ir vidutines pajamas gaunantiems gyventojams, kurie brangstančiam maistui priversti skirti vis daugiau lėšų ir kartu riboti kitus savo poreikius. O Lietuva šiame procese buvo ir tebėra viena iš lyderių: „Eurostat" duomenimis, mūsų šalį kainų šuoliais Europos Sąjungoje lenkia tik dvi valstybės - Latvija ir Vengrija. Kodėl taip yra? Ar pas mus veikia kitokie ekonomikos dėsniai nei kitur Europoje, kad gaudami vienas mažiausių pajamų bendrijoje, mūsų žmonės turi vienus brangiausių produktų? Iš aukštų tribūnų pasigirstantys ir vėl nutylantys priekaištai pelnų siekiantiems monopolininkams situacijos nepakeis, kol nebus imtasi realių veiksmų kainų kilimui sustabdyti. Tačiau čia, matyt, yra kaip bet kuriame mūšyje: laimi tas, kas galingesnis. Menamu konkurencijos ribojimu Lietuvoje šiandien dangstosi ir šalies įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios. Dalis Seimo narių pateikė jau net keturis projektus, kurie ribotų prekybininkų antkainius būtiniausiems maisto produktams. Deja, valdančioji konservatorių ir liberalų dauguma taip ir neatranda politinės valios pažaboti nepasotinamą prekybininkų apetitą. Ne vienas iš jų šiandien tvirtina, kad maisto produktų antkainius mažmeninėje prekyboje turi apspręsti ne Vyriausybė ar Seimas, bet laisvoji rinka. Tarsi nežinotų, kad, pavyzdžiui, prekybininkų antkainis kai kurios rūšies duonai sudaro daugiau kaip 45 procentus visos jos kainos. Tokia situacija akivaizdžiai įrodo, kad valdžia nėra suinteresuota maisto kainų mažėjimu, nors tą viešai deklaruoja ir tai yra gyvybiškai svarbu daugeliui žmonių. Bet viršų ima kita, viešai nedeklaruojama pozicija: kuo didesnės kainos - tuo daugiau mokesčių. Tai - neabejotinai trumparegiškas požiūris, bet esantieji valdžioje į tolimą perspektyvą žvelgti nenusiteikę ir savo trumparegiškumui įveikti priemonių neieško. Šių metų pradžioje Europos Pralamentas priėmė rezoliuciją dėl kylančių maisto kainų. Joje akcentavo, kad Europos Sąjungoje 79 milijonai žmonių vis dar gyvena žemiau skurdo ribos, 16 milijonų gauna paramą maistu iš labdaros organizacijų, o dėl pasaulinio ekonomikos nuosmukio, kylančių maisto bei kuro kainų daugelyje šalių pablogėjo su maistu susijusi padėtis. Esu įsitikinęs, jog tai - labai rimtas perspėjantis signalas kiekvienai šaliai, tarp jų - ir į klestinčių valstybių sąrašą nepatenkančiai Lietuvai. Maisto kainų augimo nevaldymas gali tapti destabilizuojančiu veiksniu ne tik ekonomikoje. Europos Komisija tikina, jog visoje bendrijoje yra imamasi priemonių didinti maisto prekių kainų skaidrumą, renkant duomenis ir skelbiant statistinę informaciją. Nuolat skelbiami dokumentai apie žemės ūkio rinkų kainų pokyčius ilgalaikiu laikotarpiu lemiančius veiksnius, pateikiami pranešimai apie žemės ūkio ir maisto prekių kainas ES bei kainų stebėsenos rezultatai. Taip atsakydamas į raštu pateiktą mano klausimą, kokių veiksmų imasi Komisija, siekdama, kad būtų užtikrintos reikiamos ūkininkų pajamos ir pažabota perdirbėjų ir mažmenininkų savivalė, teigė Europos Žemės ūki komisaras Dacianas Cioloso. Tačiau tokių pastangų kol kas net su žiburiu nematyti Lietuvoje. Konkurencijos tarnyba kone metai niekaip nesugeba, o gal ir nenori nustatyti, ar maisto produktų kainos nekyla iš anksto susitarus prekybininkams ir pažeidžiant konkurencijos įstatymus. Patys prekybininkai po devyniais užraktais slepia informaciją, kokius antkainius jie užsideda vienai ar kitai produktų grupei, aiškindami tai konfidencialumu. Norėčiau būti optimistas ir tikėti, kad ES lygiu priimami sprendimai bei bendri veiksmai turės įtakos maisto kainų augimo lėtėjimui ir Lietuvoje. Deja, reali situacija optimizmui pagrindo kol kas nesuteikia. Priemonės, kuriomis būtų siekiama sumažinti maisto produktų kainas, pažaboti savanaudiškus prekybininkų antkainius, turi būti būti gerokai griežtesnės, o informacija apie prekių kainodarą - vieša ir lengvai prieinama bet kuriam pirkėjui. Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir demokratijos Europa"