Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Birželio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 2829301234 
 567891011 
 12131415161718 
 19202122232425 
 262728293012 
Naujienos
 
2014 02 17
Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Prezidento Rolando Pakso pranešimas XII Kongrese
PARTIJOS TVARKA IR TEISINGUMAS XII KONGRESAS
2014 metų vasario 15 diena, Vilnius

 

Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Prezidento Rolando Pakso pranešimas

 

Mieli bendražygiai, gerbiami svečiai, brangūs tautiečiai,

 

Sveikinu Jus, šiandien atvykusius į Lietuvos Respublikos sostinę Vilnių. Susirinkusius svarbios mūsų valstybei datos išvakarėse. Rytoj minėsime dar vienas Lietuvos Respublikos Valstybės atkūrimo dienos paskelbimo metines. Jau 96 - ąsias.

 

Metines dienos, kuomet dvi dešimtys karštas širdis ir tvirtą stuburą turėjusių vyrų pasakė savo krašto žmonėms ir visam pasauliui: Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Jie neišsigando nė vienos kariaunos, kurių viena stovėjo į rytus nuo Vilniaus, o kita - vakaruose.

 

Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, minint nepriklausomybės metines Šiauliuose 1940 m. vasario 16 d. sakė:

 

„Nepriklausomybės Aktas - tai ryškiausias tautos vieningumo simbolis. To Akto sudarymo savybės - tai savotiška tautos evangelija, kuri nesensta ir visuomet yra aktuali, nes mūsų tautai, užimančiai ypatingą geografinę padėtį, visuomet teko ir teks kovoti, budėti dėl savo gyvybės išlaikymo, dėl savo nepriklausomybės saugumo. Tų kovų pasisekimą gali laiduoti tik visos tautos vieningumas, koksai jis buvo pasireiškęs paskelbiant Vasario 16-osios Aktą".

 

Duok Dieve, mums bent dalelę tų vyrų drąsos, atrodytų, gerokai paprastesnėse situacijose šiandien. Kodėl sakau - atrodytų? Beveik per šimtą prabėgusių metų atsirado daug tobulesnių ir plika akimi sunkiai įmatomų būdų bei priemonių užvaldyti tautas ir valstybes. Užvaldyti anaiptol ne uniformuota kariauna ir ginklu.

 

Pastarųjų metų kova vyksta visuomenės ekonominės sanklodos, jos finansų, sąmonės ir pasąmonės fronte, o tradicinius karo ginklus pakeitė kryptingas valstybės ūkio ir finansų įtakojimas, žmogaus supratimo ir emocijų apie įvykius formavimas. Tai ne teorija: mes kaip partija ir asmeniškai aš kaip žmogus tą patyrėme jau 2003-2004 metais.

 

Kita Aleksandro Stulginskio mintis, išsakyta, ko gero, vienu iš pačių sudėtingiausių Lietuvos valstybės nepriklausomybės likimo momentu turėtų tapti kertiniu akmeniu lietuvių tautai atlaikant sudėtingus šiuolaikinio pasaulio iššūkių išbandymus.

 

Prezidentas Aleksandras Stulginskis teigė: „Laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių tauta, tad toj kovoj tik ja remtis".

 

Ši mintis grindžia kai kam iš Jūsų galbūt jau ir girdėtą mano mąstymą bei požiūrį į ateitį: daugiau Lietuvos Europoje, daugiau lietuviškumo europietiškame kontekste. Ji suponuoja ir politinę strategiją, sprendžiant Europos Sąjungos perspektyvos ir Lietuvos ateities klausimus.

 

Mielieji,

 

Vieningos Europos idėja, daugiau kaip prieš pusšimtį metų sujungusi į bendriją lygiateises valstybes, šiandien aktuali kaip niekad. Negalime apsimesti šito nematantys. Antraip galime sulaukti tokio laiko, kai mus suvienijusios ambicijos būti stipria, nepriklausoma ir išskirtine bendrija, ją išskirs dėl pavienių norų būti stipresniais už kitus, o silpnesni bus dar labiau priklausomi nuo stipriųjų valios, norų bei sprendimų.

 

Manau, kad būtent apie tai kalba ir Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas. Jis nesako, kad Anglija ketina palikti Europos Sąjungą. Jis nori pasakyti: padarykime viską, kad ne tik Jungtinei Karalystei, bet ir bet kuriai valstybei nesinorėtų ir nereikėtų palikti tos mūsų pačių sukurtos bendrijos.

 

Ji iš tiesų turi tapti kitokia. Nebegalime kurti lygių ir lygesnių valstybių Europos. Nesvarbu, kaip ją bevadintume - dviejų greičių ar dviejų diktato valstybių sąjunga. Prisimenant dar vieną britą, rašytoją Džordžą Orvelą, kasdien bus vis sunkiau gyventi tokioje bendrijoje, kurioje yra lygūs ir lygesni. Tolesnis gyvenimas tokiomis daugeliui valstybių primetamomis nevienodomis žaidimo taisyklėmis - pats tiesiausias kelias į Europos Sąjungos iškrikimą.

 

Krečiami ekonominių bei politinių karštinių, lydimi nuolatinio jų palydovo nedarbo, kuo greičiau privalome susitarti dėl svarbiausio dalyko - kaip ir kuriuo keliu turi pasukti Europa. Šiandien ji stovi kryžkelėje tarp federalizmo ir valstybių savarankiškumo.

 

Tik laisvos, lygios, stiprios ir savarankiškos nacionalinės valstybės yra stiprios Europos Sąjungos pagrindas. Būkite tikri: kuo garsiau bus kalbama apie federalizmą ir didesnę centralizaciją, tuo labiau stiprės visuomenės nuotaikos dėl laisvo tautų apsisprendimo palikti šią sąjungą.

 

Europos Sąjungos institucijose dažnai ir daug kalbama apie globalius dalykus, gal net šiek tiek spekuliuojama žmonijos išlikimo temomis. Deja, per mažai kalbama apie paprastą, konkretų žmogų ir kasdienes jo problemas.

 

Šiandien būtina gerokai platesnė diskusija apie tai, kokią Europos Sąjungą norėtų matyti bendrijos valstybių piliečiai: nacionalinių valstybių federaciją, savotiškas Jungtines Europos Valstijas ar lygiateisių valstybių bendriją?

 

2004 metais Lietuva stojo į kitokią Europos Sąjungą, negu ji yra šiandien. Manau, kad ir kitos šalys, prisijungdamos prie Europos bendrijos, ją įsivaizdavo esant kitokia ir veikiant gerokai kitaip. Kita vertus, per tuos dešimt metų ji ir gerokai pasikeitė.

 

Europos Sąjunga palengva tampa dirbtine institucija. Joje dirbtinai kuriamos pareigybės, kurias siekiama pritempti prie savo pirmapradę idėją ir veidą prarandančio darinio, dirbtinai kuriamos problemos, kurios iš tiesų bendrijos narėms nėra svarbios.

 

O apie svarbius dalykus stengiamasi politkorektiškai nutylėti. Kaip ir apie tai, kad tokios Europos Sąjungos, jeigu ji nesikeis, likimas yra nulemtas. Kaip dirbtinės esperanto kalbos. Prisimenate, buvo tokia sukurta.

 

Kodėl neprigijo esperanto? Nes kalbai reikia tautos, jai reikia kultūros, jai reikia istorijos. Ir ne tik jai to reikia. Ne išimtis - ir pinigai. Jokia valiuta, neturinti savo apibrėžtos kilmės teritorijos bei savo praeities, neturės gyvybės ir yra pasmerkta pražūčiai.

 

Ar Europos valstybių žmonės šiandien gali patikėti, kad į visų jų teises ir siekius bus atsižvelgta rytoj ir poryt, jeigu šiandien Europos Sąjungos institucijos įvairiais teisės aktais bando nustatyti, kokio dydžio agurkai ar obuoliai turi būti auginami bendrijos narėse?

 

Ar ne kaip pasityčiojimas skamba, kai toje pačioje Europoje automobilių bagažinėse deginami žmonės, o Europos Sąjungos institucijose rimtu veidu diskutuojama ne apie nusikaltimą ir bausmę, bet apie tai, koks apšvietimas turėtų būti vištų fermose ir kiek laiko per dieną jos turėtų vaikščioti lauke?

 

Mielieji,

 

Visais laikais buvo ir, matyt, dar ilgai bus tų, kurie nori Tautą pavergti, primesti jai savo valią, uzurpuoti žmonių teises ir dominuoti tarpusavio santykiuose.

 

Kalbėti apie šeimą taip, kaip mes ją suprantame - vieno vyro ir vienos moters sąjungą - Lietuvoje tampa vis sunkiau.

 

Šeima yra pagrindinė socialinė institucija, todėl jos saugojimas bei vientisumo išlaikymas yra ne tik asmens reikalas, bet ir bendruomenės, valstybės ir pagrindinių Europos Sąjungos institucijų rūpestis.

 

Taip turėtų būti! Tačiau šiandien reikia drąsos pasakyti - taip nėra!

 

Europa agresyviai bando diktuoti kitokį supratimą. Prancūzijoje šališkai, pašaipiai ir atvirai negatyviai bandoma vertinti žmones, kurie išėjo į gatves, reikalaudami grąžinti tradicinės šeimos sąvoką.

 

Ne vieną, kitą, šimtą ar tūkstantį, bet šimtus tūkstančių žmonių. Ėjusių su mėlynomis ir rausvomis vėliavėlėmis rankose ir taip išreiškusių palaikymą skirtingoms lytims, kurios gali sukurti šeimą, gimdančią vaikus.

 

Jūrą protestuotojų eklektišku ir apokalipsišku vaizdu pavadinę kai kurie žurnalistai jų reikalavimus apibūdino kaip paranojiškus ir konspiracinius.

 

Tėvų protestą atsiimant vaikus iš daugiau nei šimto mokyklų kaip reakciją dėl valstybės kišimosi į vaikų tapatybę ir seksualinę orientaciją diegiant privalomą lytinį švietimą, kiti žurnalistai pavadino isterija.

 

Tokių istorijų - ne viena. Ar šios dvi paminėtos neprimena to nusiteikimo, kuris tvyro ir Lietuvos žiniasklaidoje?

 

Šiandien mes galime laisvai kalbėti apie mūsų valstybę, jos žmones, visuomenės problemas ir lūkesčius. Tačiau ar prabylame? Ar esame iki galo principingi ir tvirtai siekiantys užsibrėžto tikslo?

 

Prabilti apie sistemą reikia drąsos. Jai demaskuoti reikia valios. Pasipriešinti sistemai būtina jėga.

 

Šiandien aš noriu ir Jums, čia susirinkusiems, ir visiems Lietuvoje palinkėti šių trijų mano paminėtų dalykų.

 

Gerbiamieji,

 

Labai dažnai kaip argumentas viešojoje erdvėje metamas priekaištas, kad Europa mūsų nesupras, jog vieni ar kiti siūlomi dalykai neatitinka Europos Sąjungos valstybių sampratos ir jų siekių. Ypač, kai kalbama apie netradicinės lytinės orientacijos asmenų teises ar diskusijas dėl mirties bausmės.

 

Taip, priimti teisės aktai ir tarptautiniai įsipareigojimai yra svarbūs dokumentai. Bet mes gyvename ne Indijoje ir jie nėra ir negali būti šventa karve. Jie visuomet gali būti persvarstyti, jeigu tam atsiranda pakankamas visuomenės interesas.

 

Jis atsiranda tada, kai didesnė dalis visuomenės sako, kad dėl euro reikia referendumo. Arba tada, kai kone keturi penktadaliai visuomenės kalba apie tai, kad žudikams sadistams turi būti taikoma mirties bausmė.

 

Ar politikai, pavyzdžiui, Šveicarijoje yra drėbti iš kitokio molio? Turbūt ne, bet jie pastaruoju metu karštai diskutuoja dėl mirties bausmės, kuri šioje šalyje panaikinta dar 1942 metais, grąžinimo. Tokiai diskusijai atsirasti užteko keleto žiaurių nužudymų Šveicarijoje. Pas mus Lietuvoje žudoma šimtais.

 

Keletas žodžių apie artėjančius Europos Parlamento rinkimus.

 

Esminis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti yra tas, kad būsimieji rinkimai į Europos Parlamentą bus rimtas dviejų vektorių, priešingų idėjų - tautų Europos ir betautės Sąjungos - susidūrimas.

 

Kova vyksta dėl principinių dalykų, kuriuos šiandien sunku apibrėžti tradicine klasikine politinių ideologijų prasme, kairės-dešinės samprata. Šiandien stovime esminių apsisprendimų kryžkelėje - tarp kosmopolitizmo ir tautiškumo vertybių pasirinkimo. Tas pasirinkimas yra ir mūsų valstybingumo likimo klausimas.

 

Antras klausimas, į kurį privalome rasti atsakymą: o kokia Lietuva turėtų būti toje mūsų siūlomoje lygiateisių ir nepriklausomų valstybių bendrijoje? Ar kukli guvernantė prie turtingesniųjų stalo, nuolanki braškių rinkėja Skandinavijos šalyse, ar valstybė tvirtu stuburu ir drąsiomis iniciatyvomis formuojanti tos naujosios Europos politinę darbotvarkę?

 

Man priimtinesnis antras variantas. Kad jį įgyvendintumėme, jau šiandien turime pasipriešinti Europos Komisijos pastangoms, kaip yra pasakęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, „įvesti kultūrinį ir konstitucinį vienodumą šalyse narėse" ir diegti komunistinę ideologiją, transformuotą į radikalų liberalizmą.

 

Europos Parlamente ne kartą labai kategoriškai pasisakiau, kad Europos Sąjungos institucijų propaguojamos lytiškumo, homoseksualumo bei tradicinės šeimos sampratos griovimo doktrinos iš esmės turi būti eliminuotos iš Europos Sąjungos politinės darbotvarkės.

 

Seksualinė asmens orientacija negali ir neturi būti priežastimi reikalauti išskirtinių teisių bei tokias teises suteikti. Esu įsitikinęs, kad pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms turi būti visuotinė ir vienoda.

 

Belieka apgailestauti, kad pastaruoju metu su seksualine orientacija ir lytiškumu susiję klausimai sudaro vis didesnę Europos Parlamento darbotvarkės dalį. Aktyviai ir nuolat stumiamų tokių klausimų svarstymas atima daug laiko, kurį europarlamentarai turėtų skirti kitų neatidėliotinai spręstinų problemų svarstymui.

 

Yra gerokai daugiau rimtesnių ir svarbesnių klausimų negu ką tik mano paminėtų reikalų, daržovių dydžio ar naminių paukščių gerovės svarstymai.

 

Per reglamentus, direktyvas ir rezoliucijas Europos Sąjungos institucijos šiandien nebemato paprasto žmogaus, jo poreikių ir lūkesčių.

 

Gal jo didžiausias lūkestis yra anaiptol ne vienoda obuolių forma Europos soduose, bet vienodas minimalių pajamų lygis, kurį turėtų užtikrinti visos bendrijos narės savo žmonėms?

 

Europos bendrijos šalių piliečiai gali inicijuoti taip vadinamą „milijono peticiją". Tai reiškia, jog dėl vieno ar kito klausimo savo nuomonę pareiškus ne mažiau kaip milijonui europiečių iš septynių bendrijos šalių, Europos Komisijai teikiama piliečių iniciatyva, kuri atitinka Europos Parlamentui bei Tarybai suteiktas galias inicijuoti teisės aktą.

 

Siūlyčiau neilgai trukus mūsų partijai imtis iniciatyvos suformuoti piliečių komitetą, kuris pradėtų būtinas procedūras dėl piliečių iniciatyvos visose ES valstybėse nustatyti vienodą minimalių pajamų dydį, kuris turėtų atitikti dabartinį bendrijos šalių vidurkį.

 

Manau, kad dabartinis Europos Sąjungos šūkis „Daugiau Europos!" būtų daug labiau suprantamas ir priimtinas kiekvienam piliečiui pakeitus jį šūkiu „Daugiau darbo, daugiau pajamų!"

 

Leiskite pasakyti dar keletą minčių apie demokratiją. Tokią, kokia ji turėtų būti.

 

Mums nuolat kartojama, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, tačiau vienu iš svarbiausių demokratijos įgyvendinimo instrumentu - referendumais - Lietuvos piliečiai gali pasinaudoti itin retai.

 

Būtent šis tarimosi su visuomene būdas yra labiausiai paveikus tiesioginės demokratijos instrumentas. Kodėl demokratine šalimi save vadinančioje Lietuvoje vengiama jį naudoti?

 

Demokratinėje visuomenėje politinius sprendimus lemia žmonių valia. Kur kitur žmonės gali ją išreikšti, jeigu ne pasisakydami referendume? Tai - įprasta praktika daugelyje Europos šalių.

 

Naujausias pavyzdys: praėjusį sekmadienį šveicarai referendume nusprendė šalyje riboti imigraciją. Pasisakė prieš ją, nepaisant to, kad Briuselis neketina taikstytis su nusižengimais laisvo asmenų judėjimo taisyklėms ir svarsto peržiūrėti privilegijuotas Šveicarijos sąlygas ES vidaus rinkoje, o pati Šveicarija dėl atitinkamų sutarčių bus priversta iš naujo derėtis su Europos Sąjunga.

 

Referendumo dėl euro įvedimo idėją nuolat stengiamasi uoliai numarinti dar įsčiose, aiškinant, kad pritardami stojimui į Europos Sąjungą, Lietuvos žmonės pritarė ir euro įvedimui. Tačiau į Europos Sąjungą yra įstojusios ir tokios šalys kaip Danija bei Švedija, kurios taip pat buvo pasirašiusios stojimo sutartis. Tačiau šių valstybių politikai ne tik išdrįso paklausti savo piliečių nuomonės dėl euro, bet ir į ją atsižvelgė.

 

Sakoma, kad trumpesnė už žmogaus gyvenimą gali būti tik jo atmintis. Argi taip seniai Atgimimas prasidėjo nuo pirmųjų tiesioginės demokratijos žingsnių? 1989 metais Vingio parke, į kurį minias buvo sukvietęs Sąjūdis, tų žmonių nuomonė buvo svarbi ir reikalinga. Kaip ir tragiškų sausio įvykių metu 1991 metais.

 

Kas pasikeitė dabar, praėjus dviems dešimtmečiams? Kodėl žmonių nuomonė dėl laisvės ir nepriklausomybės buvo svarbi tada, bet šiandien jų nuomonė dėl atominės statybos ar euro įvedimo visiškai nesvarbi?

 

Mielieji,

 

Jūsų dėmesiui - keletas žodžių dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų.

 

Daug politologų vertinimų ir įžvalgų, daug diskusijų viešojoje erdvėje ir užkulisiuose. Atiduoti save balsuojančių žmonių teismui - kiekvienam politikui didelis iššūkis. Dalyvaudamas rinkimuose į Europos Parlamentą 2009 metais, aš šį iššūkį priėmiau, sumažindamas aršių savo priešininkų galimybes užkirsti man kelią būti politinėje erdvėje.

 

Šiandien, praėjus penkeriems metams, situacija yra panaši. Užkulisiniai Seimo žaidimai dėl galimybių nevykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo iki šių metų Prezidento rinkimų bandė man užkirsti kelią juose dalyvauti.

 

Tačiau sausio 24 dieną Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendime išaiškino, cituoju: „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (...)".

 

Nežinau, kokiu reikia būti teisininku, kad jis nuoširdžiai galėtų ginčyti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, kurio Lietuvos politikai per daugiau kaip tris metus taip ir nesugebėjo įvykdyti, nėra Europos teisės norma. Kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencija, kurios pažeidimą Lietuva turi pašalinti, nėra Europos teisės norma.

 

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, manau, kad Konstituciniam Teismui pasakius A, kitas abėcėlės raides teks ištarti Vyriausiajai rinkimų komisijai, jeigu šiandien ir Jūs pritarsite partijos valdybos bei tarybos siūlymui iškelti mano kandidatūrą dalyvauti šių metų Prezidento rinkimuose.

 

Norėčiau, jog visi suprastumėte ir patikėtumėte, kad tai nėra vieno žmogaus ambicijos, kaip dažnai bandoma pateikti. Tai yra kiekvieno sveikai mąstančio partijos nario, kiekvieno Lietuvos piliečio ambicijos pasiekti, kad valdžia negalėtų riboti bet kurio šalies žmogaus galimybių laisvai pasirinkti tą kandidatą, kuris jam yra labiausiai priimtinas.

 

To pasirinkimo sistema nenorėjo jau prieš dešimt metų. Ieškojo įvairių būdų ir priemonių, dvasių ir teisinių vingrybių, kad tik, gink Dieve, kažkas neįsiterptų į jų tarpą ir nesutraukytų virvelių, kuriomis vienas su kitu surišti.

 

Net ir dabar aiškina, kad Konstitucinis Teismas pasikalbėjo visai su kitomis, o ne su Prezidento rinkimų dvasiomis. Atvirai tyčiojasi: žinokitės - kol su šiomis nebus susitarta, tai Europos žmogaus teisų teismo sprendimas bus niekinis.

 

Tačiau ta sistema neįvertino vieno: šioje kovoje su ja yra ne vienas žmogus, bet didelė ir galinga partija, didelė dalis Lietuvos visuomenės, niekada nepatikėjusi dvasiomis.

 

Taip, šiandien mes turime pasirinkimo galimybę: pasirinkti tarp konkretaus žmogaus, kuris dalyvautų rinkimuose, ir pasirinkti tarp esminio partijos pavadinime įvardinto teisingumo siekio priversti Lietuvos valstybės institucijas bei teismus laikytis įstatymų.

 

Pasakysiu atvirai: garantijos, kad jau šįkart pavyks tai padaryti, nėra. Bet partija nebūtų tikra partija, jeigu ji nekovotų už vieną iš savo esminių idėjų - teisingumą - kurią jau daugiau kaip dešimtmetį siekia įtvirtinti Lietuvoje. Tai įrašyta mūsų partijos pavadinime. Niekada to nepamirškime.

 

 

 

 

Brangūs bendražygiai,

 

 

Iki Vasario 16 - osios Akto buvo ilgas kelias, kuriuo Lietuva garbingai atėjo iki valstybingumo atstatymo. Ne ką trumpesnis jis buvo ir einant iki valstybės nepriklausomybės atkūrimo kovo - 11 - ąją.

 

Mūsų uždavinys - išsaugoti tą Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę savo vaikams ir ateities kartoms.

 

Išsaugoti kaip kraują ir kūną.

 

Kaip maldą lūpose ir tikėjimą širdyse.

 

Kaip karaliaus Mindaugo valstybę ir kiekvieno iš mūsų Tėvynę.

 

Buvome, esame, būsime.

 

Kaip tauta. Kaip valstybė. Kaip Lietuva.