Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Balandžio 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 242526272812 
 3456789 
 10111213141516 
 17181920212223 
 24252627282930 
Naujienos
 
2014 02 28
ROLANDO PAKSO PAREIŠKIMAS VRK DĖL DALYVAVIMO RESPUBLIKOS PREZIDENTO RINKIMUOSE
Partijos Tvarka ir teisingumas XII Kongresas, absoliučia balsų dauguma priėmė sprendimą iškelti mane kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymu.

 

Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 78 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 daliai todėl yra negaliojanti bei negali būti taikoma sprendžiant kandidatų registracijos klausimus.

 

Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies galiojimą taip pat paneigia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 metų rugsėjo 5 dienos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 metų kovo 22 dienos redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 metų sausio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 170 straipsnio (2012 metų kovo 15 dienos redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" suformuluota nacionalinių ir Lietuvos valstybės ratifikuotų tarptautinių sutarčių bei Europos Sąjungos teisės aktų santykio doktrina. Pabrėžtina, kad po Konstitucinio Teismo 2014 metų sausio 24 dienos nutarimo atsiradusias teisines pasekmes apkaltos padarinių teisiniam reglamentavimui tiesiogiai nurodo ir Konstitucinio Teismo teisėjai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2014 metų sausio 24 dienos nutarimo).

 

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą Vyriausiosios rinkimų komisijos uždavinys yra užtikrinti, kad rinkimai ir referendumai vyktų remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintais demokratinių rinkimų principais. Todėl priimdama sprendimus Vyriausiosios rinkimų komisija privalo vadovautis (a) Lietuvos Respublikos Konstitucija ir (b) visuotinai pripažintais tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra ir Lietuvos Respublika, įtvirtintais demokratinių rinkimų principais (įskaitant ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl demokratinių rinkimų sąlygų Lietuvos Respublikoje). Yra akivaizdu, kad neįgyvendinus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, nustatančio ir reikalavimus laisviems rinkimams ir neregistravus vieno pagrindinių kandidatų Respublikos Prezidento rinkimuose būtų grubiai pažeidžiama žmonių teisė rinkti, o rinkimai negalėtų būti laikomi nei sąžiningais, nei laisvais, nei demokratiniais, o jų rezultatai nebūtų nei legitimūs, nei teisėti.

 

Partijos Tvarka ir teisingumas XII Kongresas, iškėlė mane kandidatu Respublikos Prezidento rinkimuose, būdamas įsitikinęs, kad

 

Vyriausioji rinkimų komisija, registruodama mane politinės kampanijos dalyviu, pretendentu į kandidatus, o taip pat kandidatu į Prezidentus privalo, visų pirma, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 ir kitų Konstitucijos straipsnių nuostatomis. Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis būtina vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis). Ši pareiga yra įtvirtinama ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vyriausiosios rinkimų komisijos uždavinys yra užtikrinti, kad rinkimai vyktų remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintais demokratinių rinkimų principais.

 

Konstitucinio Teismo nutarimai, kaip teisės šaltiniai, pagal Lietuvos teisės doktriną yra aukštesni (turi didesnę galią) ne tik už paprastus, bet ir už konstitucinius įstatymus. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną, Konstitucinio Teismo nutarimai yra vientisi aktai, todėl imperatyvi yra ne tik jų rezoliucinė dalis, bet ir motyvacinė dalis. Konstitucinis Teismas pats yra patvirtinęs Konstitucinio Teismo nutarimo, kaip vientiso akto, sampratą (Konstitucinio Teismo 2000 metų sausio 12 dienos sprendimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo" // Žin., 2000. Nr.4-100). Jeigu pats įstatymų leidėjas (ar kitas teisėkūros subjektas) priima teisės aktą, kuriame yra nuostatų, prieštaraujančių Konstitucinio Teismo nutarimui/doktrinai, šios nuostatos yra negaliojančios (neturinčios teisinės galios) nuo pat jų priėmimo momento.

 

Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką, teismai, esant normų kolizijai, visų pirma turi vadovautis Konstitucinio Teismo nutarimu. Taip, pavyzdžiui 1999 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. Vizgirdienė ir kt. v. Telšių rajono savivaldybę, Nr. 3K-3-74/1999, kategorija 35, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas Konstitucinio Teismo nutarimų precedentinę reikšmę, konstatavo, kad ,,Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos yra šio Teismo nutarimų ratio decidendi, turinčios precedento galią sprendžiant (...)". Šia nuostata vadovautasi ir kituose Aukščiausiojo Teismo sprendimuose. Kadangi Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms (įskaitant ir Lietuvos Respublikos Vyriausiąją rinkimų komisiją), teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, tai, taikant su Nutarimu susijusias nuostatas, egzistuoja pareiga vadovautis atitinkamu Konstitucinio Teismo nutarimu/doktrina.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu". Ši konstitucinė norma turi akivaizdų nukreipiančiosios normos pobūdį, ir jos adekvatus turinys gali būti atskleistas tik remiantis Konstitucijos 56 straipsnio nuostatomis, kuriose paaiškinama, kas gali būti Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnyje yra suformuluoti reikalavimai kandidatams į Seimą. Šie reikalavimai pilnai dera su Europos žmogaus teisių teismo byloje Paksas prieš Lietuvą (2011.01.06) III skirsnyje pateiktais ir byloje panaudotais Venecijos komisijos sudarytais Europos rinkimų paveldo principais, kurie numato, kad teisė kandidatuoti į atstovaujamąją valdžią gali būti anuliuota, esant psichinei negaliai ar atliekant kriminalinę bausmę už rimtą nusikaltimą. Rinkimų paveldo principų požiūriu priesaikos sulaužymas negali būti pagrindu riboti asmens teisę dar kartą dalyvauti rinkimuose į įstatymus leidžiamąją valdžią. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnio antroje dalyje nustatytos analogiškos sąlygos: Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Priesaikos sulaužymas, kaip pagrindas asmeniui drausti vėl tapti Seimo nariu, šiame Konstitucijos straipsnyje nenumatytas.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 metų gegužės 25 dienos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo", sistemiškai aiškindamas Konstituciją, nustatė esant dar vieną iš Konstitucijoje įtvirtintos priesaikos politinės doktrinos, išplaukiančią sąlygą, kad tapti Seimo nariu ar Prezidentu, ar užimti kitas pareigas, kurioms pagal Konstituciją būtina prisiekti, niekada negali asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtoje byloje Paksas prieš Lietuvą konstatavo, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas "nuolatinis ir negrįžtamas draudimas" Rolandui Paksui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti parlamento nario pareigas nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad jis sulaužė priesaiką, yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio.

 

Lietuvos Respublikos Seimas 2004 metų liepos 17 dieną priėmė Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje", kurio antroje dalyje nustatyta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis". Tuo buvo pakeistas ne tik Konstitucijos tekstas, bet ir atsirado pagrindas keisti konstitucinę doktriną.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 metų sausio 24 dienos nutarime „Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo" iš esmės reinterpretavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 metų gegužės 25 dienos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 1(1) straipsnio (2004-05-04 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" suformuluotos apkaltos Prezidentui ir kitiems asmenims, kuriems užimant pareigas būtina prisiekti, oficialioje konstitucinėje apkaltos doktrinoje panaudotą nacionalinių aktų prioriteto prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus doktriną, pasisakydamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įsakmiai reikalauja, kuriant ir taikant įstatymus, laikytis Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei Europos Sąjungos teisės normų viršenybės principo, kai tokį prioritetą numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir narystė Europos Sąjungoje.

 

Lietuvos Respublikos Seimas 2004 metų liepos 17 dieną priėmė Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje", kurio antroje dalyje nustatyta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus". Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 bei 2 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos" ir kad „Pagrindinės teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, Sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus". Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 metų sausio 24 dienos nutarime „Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo" konstatuojamosios dalies III skirsnio 6.2.3 skyrelyje paaiškinta, kad pagal Konstituciją referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, kurie įtvirtinti Konstitucinio akto 1,2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai. To paties nutarimo 6.3 skyriuje Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika privalo vadovautis tarptautinės teisės principais ir normomis, nes šioje nuostatoje įtvirtintas pagarbos tarptautinei teisei principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus ir, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti tarptautiniai įsipareigojimai. Imperatyvą taikyti Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų nuostatas, kaip sudėtinę Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalį nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis.

 

Lietuvos Respublika, stodama į Europos Sąjungą, yra ratifikavusi tris pagrindinius kiekvienai demokratinei valstybei privalomus žmogaus teises reglamentuojančius dokumentus: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą.

 

Visos šio pareiškimo 8 punkte išvardintos teisinės aplinkybės rodo, kad Lietuvos valstybė, taikydama draudimą asmeniui pašalintam iš pareigų visą likusį gyvenimą kandidatuoti į Seimo narius, pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir oficialioje konstitucinėje doktrinoje numatytą imperatyvą vadovautis Konstitucijos nuostatomis taip, kad nebūtų prieštaraujama Europos Sąjungos teisės normų ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 metų rugsėjo 5 dienos nutarime „Dėl draudimo asmeniui apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, tapti Seimo nariu" sprendė klausimą ar Lietuvos Respublikos Seimas, 2012 metų kovo 22 dieną priimdamas Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies pataisą, nepažeidė Konstitucijoje nustatyto apkaltos pagrindų reguliavimo keitimo konstitucinės procedūros. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nevertino Seimo rinkimų įstatymo 2 str. 5 dalies atitikties Konstitucijos 56 ir 78 straipsniuose nustatytoms sąlygoms, kas gali būti Seimo nariu ir Prezidentu. Tuo Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo prerogatyva yra pasirinkti tokią priesaikos politinę doktriną ir priimant Konstitucijos pataisas oficialią konstitucinę apkaltos doktriną pakeisti taip, kad asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir pašalintam apkaltos tvarka iš pareigų, nebūtų užkirsta galimybė vėl tapti Seimo nariu ar Prezidentu. Konstitucinis Teismas tuo pačiu neužkirto kelio Vyriausiajai Rinkimų Komisijai, sprendžiant mano teisės kandidatuoti į Prezidentus klausimą, remtis būtent Konstitucijos 56 ir 78 straipsnių nuostatomis taip, kaip tai numato Lietuvos narystė ES ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 metų rugsėjo 5 dienos nutarime „Dėl draudimo asmeniui apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, tapti Seimo nariu nustatė, kad prerogatyva spręsti materialinės teisės klausimą, kada asmuo, apkaltos tvarka pašalintas iš Seimo nario ar Prezidento ar kitų pareigų, kurioms eiti pagal Konstituciją būtina prisiekti, priklauso įstatymų leidėjui, t. y. Seimui ar suverenui - Tautai. Seimas iki šiol nepriėmė Konstitucijos pataisų, kurios nustatytų draudimo tapti Seimo nariu ar Prezidentu trukmę. Taigi, esama teisinė situacija yra tokia, kad negalioja teisės normos, draudžiančios apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui neribotą laiką eiti tam tikrų pareigų. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol nepasinaudojo teise įtvirtinti konkretų, protingą terminą nustatyti, kiek laiko iš pareigų apkaltos būdu pašalintas asmuo negalėtų eiti tam tikrų pareigų.

 

Europos Žmogaus Teisių Teismas daugiau kaip prieš trejus metus - 2011 metų sausio 6 dieną priėmė sprendimą byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo. Šiame dokumente Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio saugoma žmonių teisė į laisvus, rinkimus. Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatavus, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas "nuolatinis ir negrįžtamas draudimas" asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti renkamas pareigas yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio, Lietuvos Respublikai atsirado pareiga įgyvendinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai neprieštaraujantį rinkimų teisinį reguliavimą. Būtent nuo to momento Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis būtina vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinai ir tuo pačiu Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis). Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 metų sausio 24 dienos nutarime „Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo".

 

Pastebėtina, kad, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų dėl teisės į demokratiškus rinkimus nevykdymas, rinkimus padaro nelegitimiais, ką yra konstatavęs Europos Parlamentas (Europos Parlamento rezoliucija (2014 01 28) dėl Bosnijos ir Hercegovinos 2013 metų pažangos ataskaitos) („jei iki rinkimų nebus padaryta esminės pažangos įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą, reikėtų laikinai sustabdyti šalies teisę būti atstovaujamai šioje organizacijoje; pabrėžia, kad, jei EŽTT sprendimas nebus įvykdytas, bus abejojama dėl 2014 metų rinkimų teisėtumo").

 

Yra akivaizdu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas privalo būti įgyvendinamas nedelsiant per protingą laiko tarpą ir valstybės institucijos negali priimti šiam sprendimui priešingų teisės aktų. Yra akivaizdu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas „politinėmis priežastimis".

 

Neįgyvendinus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo ir neregistravus vieno pagrindinių kandidatų Respublikos Prezidento rinkimuose būtų grubiai pažeidžiama žmonių teisė rinkti, o rinkimai negalėtų būti laikomi nei sąžiningais, nei laisvais, nei demokratiniais, o jų rezultatai nebūtų legitimūs ir teisėti.

 

Visos, šiame pareiškime nurodytos aplinkybės rodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Konstitucinio Teismo nutarimų/doktrinos reikalavimų požiūriu, šiuo metu draudimo man būti renkamam Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu apskritai nėra, o Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis negalioja nuo to momento, kai pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 metų sausio 24 dienos nutarime suformuluotą Lietuvos teisinės sistemos santykio su Europos Sąjungos teise bei Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais doktriną Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 3 straipsnio nuostatos dėl asmenų teisių dalyvauti rinkimuose yra taikomos tiesiogiai.