Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Gegužės 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 1234567 
 891011121314 
 15161718192021 
 22232425262728 
 2930311234 
Naujienos
 
2014 03 28
Juozas Imbrasas: „Nė viena Europos Sąjungos direktyva nesukurs gerovės, jeigu ja nepasirūpinsime patys“

„Esame neatskiriama Europos Sąjungos dalis ir visi jos institucijų priimami sprendimai daro vienokią ar kitokią įtaką Lietuvai. Europiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus galime girti ar kritikuoti, bet nevalia jų ignoruoti", - sako Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa" narys Juozas Imbrasas, kalbėdamas apie darbą ir patirtį kadenciją bebaigiančiame Europos Parlamente. Pristatydamas savo pastarųjų penkerių metų veikos ataskaitą, europarlamentaras J. Imbrasas apžvelgia klausimus, kuriuos jam dažniausiai tekdavo girdėti įvairių susitikimų ir diskusijų metu. Prieš penkerius metus, tapęs Europos Parlamento nariu, pasirinkote naują šios kadencijos parlamento frakciją „Laisvės ir demokratijos Europa", kuri dažnai vadinama euroskeptikų frakcija. Kas lėmė tokį pasirinkimą - esate euroskeptikas? Esu už suverenių, istorinį, kultūrinį savitumą turinčių valstybių Europą, bet prieš biurokratinę, centralizuotą valstybių sąjungą. Ar tai euroskepticizmas? Mano manymu, ne. Bent jau aš savęs nelaikau euroskeptiku, pasisakančiu prieš Europos Sąjungą apskritai, bet pritariu mūsų frakcijos nuostatai, kad federacinių principų įsigalėjimas bendrijoje turi būti sustabdytas, o prioritetas teikiamas laisvų valstybių sąjungai. Man svarbūs bei priimtini ir kiti frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa" prioritetai, tarp kurių - ir pagarba demokratijai, jos pripažįstamomis formomis išreikštai žmonių valiai. Ar, Jūsų manymu, Europos Sąjungos šalių piliečiai turi realią galimybę išreikšti savo valią ir reikalauti, kad į ją būtų atsižvelgiama ES institucijoms priimant įvairius sprendimus? Galimybės visada yra, jeigu tik užtenka atkalumo. Manau, kad vienas tai įrodančių pavyzdžių - Lietuvos žemdirbių reikalavimai, siekiant tiesioginių išmokų už žemę suvienodinimo. Daugybę kartų pats buvau susitikęs su žemdirbių atstovais, atvykusiais į Briuselį su labai aiškiais reikalavimais, ir bent į dalį jų galiausiai buvo atsižvelgta. Tačiau šioje srityje laukia dar labai ilgas ir atkaklus darbas, kol bus pasiektas laukiamas rezultatas, nepažeidžiantis ES lygiateisiškumo principų. Iki šiol, sutelkus jėgas, susivienijus Baltijos šalių žemdirbiams, europarlamentarams ir kitiems šalių atstovams, pavyko pasiekti, kad būsimu finansiniu laikotarpiu mūsų žemdirbiai gautų gerokai didesnes išmokas nei buvo siūloma iš pradžių ir sutarta, kad Baltijos šalių žemdirbiams skirtos tiesioginės išmokos bus sparčiau suvienodintos ir priartinamos prie ES vidurkio. Buvo išgirstas ir dėl komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių bei biomase kūrenamos jėgainės statybų sunerimusių Vilniaus gyventojų balsas. Šiuos nepakankamai paruoštus ir abejotinus projektus pavyko pristabdyti, padedant Europos Komisijai ir Europos Parlamento Peticijų komitetui, kuriam dėl minėtų projektų pateikiau dvi peticijas. Ne vieną kartą dėl šių projektų kreipiausi ir į Europos Komisiją, kuri pateikė raštiškus atsakymus. Kaip rodo statistika, pagal pasisakymų per plenarinius EP posėdžius, Europos Sąjungos teisės aktų pataisų, rašytinių klausimų komisijai, pasiūlymų dėl rezoliucijų skaičių esate vienas aktyviausių Lietuvos europarlamentarų. Kokiems klausimams skyrėte didžiausią dėmesį? Klausimų ratą labiausiai apibrėžė trys pagrindiniai kriterijai: tai darbas frakcijoje „Laisvės ir demokratijos Europa", darbas Transporto ir turizmo komitete ir darbas su Lietuvos žmonėmis, kurie ne tik vis labiau domisi Europos Parlamento priimamais sprendimais, bet ir suvokia jų svarbą bei naudojasi galimybe Europos Sąjungos institucijose ginti savo teisėtus interesus. Suprantama, kad dirbant Europos Parlamente teko domėtis, diskutuoti ir teikti pasiūlymus įvairiais žmonėms rūpimais klausimais: tai jau minėti tiesioginių išmokų žemdirbiams suvienodinimo, komunalinių atliekų apdorojimo įrenginių ir biomase kūrenamos jėgainės Vilniuje statybos, Europos Sąjungos lėšų panaudojimo branduolinių elektrinių eksploatacijos nutraukimui ir kiti klausimai, kuriuos diktuoja kasdienis gyvenimas, o Europos Parlamentas nėra nuo jo atitrūkusi institucija. Daug laiko ir energijos buvo skirta diskusijoms ir argumentams dėl 4-ojo geležinkelio paketo. Priėmus pradiniame jo variante išdėstytas nuostatas būtų labai stipriai pakenkta sėkmingai veikiančiai Lietuvos geležinkelių sistemai, kuri išsiskiria tuo, kad bene vienintelė Europos Sąjungoje savo lėšomis dotuoja keleivių pervežimą - tą daryti jai leidžia geri krovinių pervežimo rodikliai. Europarlamentarai įsiklausė į argumentus, kad siūlomas geležinkelių sistemos liberalizavimas negali būti visuotinas ir vienodas visose Europos Sąjungos šalyse. Europos Parlamentas, balsuodamas dėl geležinkelių infrastruktūros ir geležinkelio įmonių valdymo, pritarė kompromisiniam pasiūlymui ir suteikė Europos Sąjungos valstybėms narėms teisę pačioms priimti sprendimus dėl geležinkelio įmonių valdymo modelio, atitinkančio konkrečios šalies geležinkelių specifiką, taip pat pripažino, kad geležinkelių efektyvumą lemia ne jų išskaidymas, o darbo organizavimo efektyvumas, geografinės, techninės-technologinės bei kitos svarbios aplinkybės. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad Europos Parlamentas pernelyg didelį dėmesį skiria ir pernelyg daug laiko sugaišta svarstydamas abejotinos svarbos arba labai siauram žmonių ratui aktualius klausimus? Tokią žmonių nuomonę tenka išgirsti. Dalis tiesos joje yra, tačiau reikia pripažinti, kad neretai būtent tie ne pirmo svarbumo dalykai sulaukia daugiausia dėmesio viešojoje erdvėje, o kartu ir didesnės žmonių reakcijos, taip gerokai iškreipdami realų vaizdą.

Reikėtų prisiminti, kad Europos Parlamente dirba daugiau kaip 700 europarlamentarų, atstovaujančių apie pusę milijardo Europos valstybių piliečių. Tai - labai didelė bendruomenė ir tai, kas yra svarbu vienai jos grupei toli gražu ne visada yra ir gali būti svarbu visiems. Tad kuriuos Europos Parlamento per pastaruosius penkerius metus priimtus sprendimus įvardintumėte kaip svarbiausius Lietuvai ir jos žmonėms? Neabejotinai, vienas svarbiausių, jeigu ne pats svarbiausias, ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Europos Sąjungos valstybių žmonėms buvo daug diskusijų ir aistrų kėlęs naujo ilgalaikio finansinio laikotarpio biudžeto patvirtinimas. Lietuva derybas dėl būsimos paramos lėšų vadina sėkmingomis: išsiderėta dešimtadaliu didesnė - beveik 45 milijardų litų - parama, nei buvo ankstesniu periodu.

Tačiau, mano įsitikinimu, džiaugtis galėsime po septynerių metų, kai, anot liaudies išminties, viščiukus skaičiuosime. O jų skaičius ir kokybė priklausys nuo to, ar paramos lėšos, prisimenant senąją patirtį, bus „įsisavintos", ar panaudotos investicijoms ir pridėtinės vertės kūrimui. Labai norėtųsi, kad būtų nueita antruoju keliu, nes tenka pripažinti, kad iki šiol už ES paramos lėšas buvo prirengta daugybė brangiai kainavusių, bet mažaverčių objektų. Ar tokios praktikos bus atsisakyta, priklauso tik nuo mūsų pačių. Nei viena Europos Parlamento priimta rezoliucija, nei viena direktyva nesukurs gerovės, jeigu ja nepasirūpinsime patys. Europos Sąjungos institucijų priimami teisės aktai brėžia gaires, o kaip tų gairių ribose laviruoti - mūsų pačių reikalas. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti šių metų pradžioje Europos Parlamentui pateiktą rezoliuciją dėl mažųjų ūkių ateities. Šie ūkiai užtikrina pragyvenimą milijonams žmonių, tačiau iki šiol bendroje ES žemės ūkio politikoje jiems buvo teikiama pernelyg mažai dėmesio, o didžioji žemės ūkiui skiriamos paramos dalis atitekdavo stambiesiems ūkiams.

Todėl naujoje rezoliucijoje valstybės narės ir Europos Komisija raginamos atsižvelgti į specifinius mažųjų, šeimos ūkių, kurie yra svarbi Europos žemės ūkio modelio dalis ir daugiafunkcės kaimo plėtros pagrindas, poreikius: stiprinti mažų ūkių konkurencingumą, kurti darbo vietas ir lėtinti gyventojų skaičiaus mažėjimo procesą kaime. Tačiau, ar tai bus padaryta, priklausys ne nuo rezoliucijos teksto ir gerų jos autorių norų, o nuo konkrečių veiksmų kiekvienoje valstybėje. Tik jų imantis svarbu prisiminti, kad Europos Sąjungos teisės aktai - ne vieta interpretacijoms ir kad tai dokumentai, kurių nevalia ignoruoti.