Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2014 04 03
R. Paksas. Tai ne Lietuva įsiveda eurą – tai Lietuvai įvedamas euras
Šis kovo vidurys Europos Parlamente labai svarbus Lietuvai vienu aspektu, tačiau dėl krizės Ukrainoje praėjo beveik nepastebėtas.

 

Kovo 18-19 dienas ir Lietuvos atstovų susitikimus galima laikyti oficialia konsultacijų dėl euro įvedimo Lietuvoje procedūrų pradžia.

 

Europos Sąjungos Taryba šių metų liepą po konsultacijų su Europos Parlamentu turėtų priimti galutinį sprendimą, ar Lietuva atitinka euro įvedimo kriterijus.

 

Skaityti apie tai rimtu veidu yra šiek tiek keista ir nejauku.

 

Viena vertus, pradėta euroentuziazmo kampanija, nesiliaujantys paburnojimai prieš pabandymą užsiminti apie referendumą dėl euro įvedimo, džiugios žinios iš Europos po minėtų kovo vidurio susitikimų lyg ir turėtų reikšti neginčijamą aksiomą - euras 2015 metais Lietuvoje bus.

 

Kita vertus, bandoma kurti įspūdį, kad čia dar nieko nenuspręsta, dar nežinia, ar Lietuva atitiks euro įvedimo kriterijus ir panašiai. Vis dar toks bandymas pažaisti demokratiją.

 

Ne kartą Europos Parlamente kalbantis su daugelio Europos valstybių kolegomis esame diskutavę ir apie demokratijos sampratos skirtumus įvairiose bendrijos narėse, ir apie euro kaip vieningos valiutos problemas ir perspektyvas, bendrijos narių požiūrį į bendrą valiutą.

 

Dalis kolegų, pavyzdžiui, parlamentarai iš Anglijos, šiuo klausimu paprastai visuomet yra pakankamai kategoriški: Didžioji Britanija niekada netaps euro zonos nare, o pati bendrijos politika dėl vieningos valiutos anksčiau ar vėliau patirs fiasko.

 

Iš tiesų, kas turėtų atsitikti, kad konservatyvioji Anglija pakeistų savo svarą į eurą? Patys anglai juokauja - nebent mūsų eismas iš dešinės pusės į kairę persikeltų.

 

Tad kas iš tiesų turėtų atsitikti, o gal jau ir atsitiko Lietuvoje, kad mes, savo pinigus, gimusius sustiprėjus Lietuvai po valstybės nepriklausomybės paskelbimo ir įtvirtinimo 1922 metais, atgautus po 1990-1991 metų valstybingumo atkūrimo, galėtume pakeisti kol kas tik bendrai kuriama ES valiuta, kurią turi tik 18 iš 28 bendrijos narių?

 

Ekonominė ir pinigų sąjunga, turinti bendrą valiutą, mano įsitikinimu, nebus niekada sukurta. Mat pati ES steigimo sutarties vėlesnės redakcijos numatė atskiras išimtis dėl euro. Tos išimtys šiandien taikomos trims šalims: Jungtinei Karalystei, Danijai ir Prancūzijai. Jei Prancūzijai išimtis taikoma tik dėl jos buvusių kolonijų, kuriose gali nebūti euro, tai Anglijai ir Danijai palikta teisė niekuomet nebūti euro zonos narėmis.

 

Tad apie kokią Ekonomikos ir pinigų sąjungą galime kalbėti, jeigu jos kūrimas prasideda nuo išimčių - vieni toje sąjungoje privalo, o kiti - gali ir nebūti. Beje, tos išimtys atsiradusios ne taip ir seniai: 1993, 1996 ir 1997 metais.

 

Kaip čia neprisiminsi Dž. Orvelo ir jo frazės apie lygius ir lygesnius. Antra: tokiomis išimtimis yra paneigiama galimybė sukurti Steigimo sutartyje numatytą Ekonominę ir pinigų sąjunga, kurios narėmis turi būti visos ES valstybės.

 

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnyje yra pasakyta, kad Europos Komisija ir Europos centrinis bankas ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis dėl euro, prašymu, Europos Tarybai praneša apie pažangą, kurią padarė valstybė, vykdydama savo įsipareigojimus Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti.

 

Klausimas: kada paskutinį kartą, vadovaujantis šia nuostata, abi ES institucijos (Europos Komisija ir Europos centrinis bankas) įvertino Lietuvos pažangą? Neatsimenu, kad tokie įvertinimai būtų teikiami nustatytais terminais. Peržiūrėjęs Europos centrinio banko ataskaitas nuo 2010 metų, informacijos apie tai, kad būtų vertinta Lietuvos padėtis pagal konvergencijos kriterijus, neaptikau.

 

Kitas klausimas: jeigu į Komisiją ir Banką su prašymu kreipiasi pati valstybė, tai reikėtų įvardinti, kada ir kaip jos politikai dėl tokio kreipimosi yra gavę aiškiai išreikštą tautos ar jos demokratiškai išrinktų atstovų pritarimą ir pavedimą dėl tokio kreipimosi? Jeigu negavo - ar tai reiškia,jog grupė politikų tai daro viršydama savo įgaliojimus?

 

Šiandien nežinome, kokiu kursu litus keisime į eurus jų įvedimo metu. Gerai, jei jis išliks toks, koks yra šiandien. O jeigu bus kitoks? Visuomenei reikia ne tik konkretaus atsakymo į šį klausimą, bet ir garantijų, kad jų turimos lėšos nebus nuvertintos. Viešųjų ryšių kampanija, kurios ėmėsi Vyriausybė ir Lietuvos Bankas dėl euro įvedimo - anaiptol ne tokia garantija.

 

Apskritai, koks Lietuvos pilietis, nežinodamas lito keitimo į eurus kurso, šiandien gali pasakyti, ar jis už, ar prieš euro įvedimą Lietuvoje būtent 2015 metais?

 

Turbūt niekas nesiginčys, kad valstybės pinigai yra viena iš valstybingumo sudedamųjų dalių. Niekas nekvestionuoja galimybės dėl svarbių aplinkybių atsisakyti dalies valstybingumo. Tačiau sprendimą dėl to bendru sutarimu turėtų priimti dauguma visuomenės. Ir tik po to, jeigu referendumas neįvyktų, tai galėtų padaryti teisėtai išrinkti jos atstovai.

 

Tačiau ar šiuo atveju nėra viskas daroma atvirkščiai? Dar vienas klausimas, ir anaiptol ne retorinis: ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl valstybės nepriklausomybės nepakerta kita tos pačios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo to paties 140 straipsnio dalis?

 

Joje sakoma, kad ne Lietuva, bet Taryba, remdamasi Europos Komisijos pasiūlymu bei pasikonsultavusi su Europos centriniu banku ir spręsdama vieningu valstybių narių, kurių valiuta yra euro, ir suinteresuotos valstybės narės sutarimu neatšaukiamai nustato kursą, kokiu euro pakeičia tos valstybės narės valiutą.

 

Pirmas šios straipsnio aspektas: litų į eurus keitimo kursą nustatys ne Lietuvos valstybė, bet Europos Komisija, kuri siūlys keitimo kursą Tarybai, o ši dėl jo konsultuosis su Europos centriniu banku bei euro zonos šalimis.

 

Tada gal ir daiktus vadinkime tikraisiais vardais: ne Lietuva įsiveda eurą, bet Lietuvai įvedamas euras. Ir lito keitimo į eurus kursą nustato anaiptol ne pati Lietuva. Tiesa, jai palikta galimybė nesutikti su siūlomu kursu.

 

Kita vertus, gerai bent tai, kad mūsų valstybei ta galimybė lieka. Kadangi pasakyta, kad euro kursas neatšaukiamai nustatomas euro zonos šalių ir valstybės narės sutarimu, kas gi atsitiktų, jeigu su nepalankiu keitimo kursu nesutiktų Lietuvos politikai ir jos gyventojai? Norėčiau iš karto užbėgti už akių vėl pulsiantiems aiškinti apie galimas ES ekonomines ir politines sankcijas Lietuvai dėl tokio jos sprendimo: jokie Europos Sąjungos teisės aktai minėtų dalykų nenumato. Tačiau lieka neatsakyta į klausimą - o ką daryti toliau?

 

Manau, būtent dėl to, kad nekiltų tokie klausimai, ir reikalingi tautos referendumai svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais.

 

Iš: http://www.delfi.lt