Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Kovo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 303112345 
 6789101112 
 13141516171819 
 20212223242526 
 272829303112 
Naujienos
 
2014 11 18
Povilas Gylys: R.Pakso byla – teisė ar politinės intrigos?
Pradėsiu nuo pareiškimo - iki šiol niekada nesu balsavęs už Rolandą Paksą bei jo partiją. Taigi, šis tekstas nėra padiktuotas asmeninių ar partinių simpatijų. Tiesiog manau, kad ne tik su eiliniais šalies piliečiais, bet ir su politikais turi būti elgiamasi teisingai. Šalies prezidentas neturėtų būti išimtis. Pridėsiu - net jei neteisingai būtų užsipultas Vytautas, jausčiau moralinę pareigą ginti jį nuo tų, kurie prieš jį naudotų juodąsias technologijas. O dabar pereikime prie šio straipsnelio temos. Jau daugiau nei mėnuo praėjo nuo to laiko, kai Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo (toliau - Komisija), tyrusi Prezidento R.Pakso teisių atstatymo ir atitinkamų Europos Žmogaus teisių teismo sprendimo įgyvendinimo būdus, baigė darbą. Visą mėnesį tvyrojo nepatogi tyla. Drįstu spėti - Komisijos siūlymai Seimui kažkam sukėlė šoką. Mat tarp kitų dalykų Komisijos projekte yra siūlymas visą tą, mano manymu, neteisingų veiksmų nušalinto Prezidento atžvilgiu epopėją pabaigti paprastai - atšaukti garsųjį 2004 metų Seimo nutarimą. Mūsų nomenklatūra, išvydusi tokį Komisijos siūlymą, kaip ir galima buvo nujausti, neteko amo. Mažne mėnesiui. Kadangi jos nemaža dalis buvo susijusi su, kaip matysime, mažų mažiausiai neapgalvotu R.Pakso nuvertimu, jai dabar sunku pripažinti, kad ji klydo. Dar sunkiau būtų pripažinti tiesą tiems, kurie sąmoningai prisidėjo prie pirmojo Europoje atvejo - visos Tautos išrinkto šalies Prezidento nuvertimo. Kai kas tai vadina perversmu. Prisiminkim, kokiais argumentais remiantis buvo nuverstas Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jų buvo trys:- Lietuvos pilietybės suteikimas Jurijui Borisovui;- sąmoningas informacijos J.Borisovui apie jo galimą sekimą nutekinimas;- siekis per teisėsaugos institucijas paveikti ūkio subjektus, proteguojant artimų asmenų interesus. Kartu su dalimi Lietuvos žmonių stebiuosi tuo, kad iki šiol viešojoje erdvėje lieka „užtemdyti" keli esminiai faktai. Galima įtarti, kad tai daroma sąmoningai, siekiant manipuliuoti viešąja nuomone. Pirma, „užmirštama", kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas savo 2005 gruodžio 13 dienos sprendimu R.Paksui yra panaikinęs kaltinimus dėl informacijos nutekinimo ir dėl neleistinos įtakos teisėsaugai.Antra, ignoruojama tai, kad pagal mūsų Konstitucijos 85 straipsnį „atsakomybė už Prezidento dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui". Kitaip sakant, šalies Prezidentas neatsako už tai, ką kontrasignuoja už tam tikrą viešojo gyvenimo sferą atsakingas Vyriausybės narys. Duotu atveju - tai Vidaus reikalų ministras. Jis turėjo užtikrinti, kad Prezidento pasirašomas dekretas dėl pilietybės suteikimo nebūtų ydingas. Jis turėjo apsaugoti šalies vadovą nuo klaidos. Jei ši taisyklė negaliotų, valstybės galvą būtų labai lengva „pakišti", padaryti atpirkimo ožiu. O tai destabilizuotų valstybės valdymą. Tokia yra 85-ojo straipsnio prasmė. Dabar apibendrinkime pasakyta. Pirma, Seimas 2004 balandžio 6 dieną priimdamas nutarimą dėl Prezidento nušalinimo turėjo pagrindo vadovautis dviem kaltinimais - dėl neteisėto informacijos nutekinimo J.Borisovui ir dėl neleistinos įtakos teisėsaugai. Antra, apkaltos metu Seimas negalėjo remtis pirmuoju argumentu, susijusiu su pilietybės suteikimu. Seimo nariams - Seimo teisės departamentas privalėjo dėl to tautos atstovus įspėti - turėjo būti žinomas Konstitucijos 85 straipsnio turinys. Nekalbant apie tai, kad Konstituciniam Teismui (toliau - KT) Konstitucijos 85 straipsnio formuluotė taip pat neturėjo būti paslaptis. Juk tai ne bet koks, o KONSTITUCINIS teismas. Negi tuo metu KT buvo perskaitęs Konstituciją tik iki 84 straipsnio ir 85-ojo straipsnio turinio dar nežinojo?Po pasakyto galima aiškiai matyti skirtumą tarp situacijos, kuri buvo 2004 metų balandžio pradžioje nušalinant valstybės vadovą ir dabartinės, 2014 metų situacijos. Tik nenorintis to matyti ar apsimetantis, kad nemato, gali teigti, kad per tuos dešimt metų niekas nepasikeitė. Apkaltos metu dar nebuvo panaikinti kaltinimai dėl informacijos nutekinimo ir spaudimo teisėsaugai. Tai buvo padaryta tik 2005 metų pabaigoje. Taigi, dalis Seimo narių galėjo vadovautis tais dviem kaltinimais manydami, jog tų kaltinimų pakanka nuostatai, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas grubiai sulaužė priesaiką ir kad dėl to jis turi būti nušalintas.Šiandien situacija teisine prasme yra visai kita. Akivaizdu, jog šiuo metu NEGALIOJA VISI TRYS KALTINIMAI. Vadinasi, esmingai pasikeitus situacijai, Seimo moralinė, politinė ir teisinė pareiga yra grįžti prie klausimo. Nes situacija palyginus su 2004 metais yra visiškai kita. Nelikus pagrindo visiems trims kaltinimams, R.Pakso teisių atstatymo klausimas turi būti iš naujo nagrinėjamas. Ir nereikėtų daliai teisininkų skleisti teisinės miglos, nes kaltinimų neliko. Beliko politinio apsisprendimo klausimas. Ir Seimas turi apsispręsti: ar jis nori įvertinti naują situaciją, ar ne. Tai jo prerogatyva. Beje, Seimo teisės departamentas šiuo klausimu neturi politikuoti ir įtakoti ne tik viešosios, bet ir Seimo nuomonės.Nei speciali Seimo komisija, nei Seimo teisės departamentas, kuris pastaruoju metu ėmė aktyviai reikštis viešojoje erdvėje, nepriima sprendimo šioje byloje. Jį turi priimti Seimas. Gerbiamiems teisininkams Konstituciniame Teisme ir Seimo teisės departamente noriu priminti esminę mūsų Konstitucijos normą - Seimas po pačios Tautos yra aukščiausią galią turinti valdžios institucija. Tik Tauta ir Seimas kuria įstatymus. Jeigu nomenklatūriniai teisininkai tuo netiki, lai perskaito pirmuosius devynis Konstitucijos straipsnius.Tokių galių neturi net Konstitucinis teismas. Ypatingais atvejais Tauta referendumu, o kitais atvejais jos atstovai Seime turi ne tik teisę, bet ir pareigą priimti sprendimus. Pavyzdžiui, nušalinti priesaiką sulaužiusį šalies vadovą. Taip pat jo atžvilgiu atstatyti teisingumą. Tarkim, paaiškėjus naujoms aplinkybėms.Nesu teisininkas, tačiau remiuosi teisės ekspertų, teisės profesūros nuomone - bet kurioje sistemoje įvykus klaidai sprendimai gali būti ir turi būti peržiūrėti ir pakeisti. Antra vertus, jie sako, kad įstatymai veikia jų galiojimo metu. Įstatymai, teisė keičiasi, bet jie negali būti taikomi atgal.Ką turiu galvoje? Tuo metu, kai vyko Prezidento nušalinimas, veikė tuometinis Konstitucijos variantas, tuometiniai įstatymai. Jeigu Konstitucija bus pakeista, pakeitimai ims galioti nuo jų priėmimo. Išeitų, kad R.Pakso likimas turėjo būti ir sprendžiamas esant tuometinei Konstitucijai ir tuometiniams įstatymams. Šiandien propaguojami Konstitucijos pakeitimai galios tik į ateitį.Jeigu norima pakeisti Konstituciją tam, kad galėtume įvertinti PRAEITYJE įvykusius įvykius, mano manymu, tai reiškia ne bendrųjų teisės principų įtvirtinimą, plėtrą, o reakciją į konkretų asmenį ar įvykį. O tai dvelkia ne teise, o politika. Ar ne per daug ir ne per ilgai užsipolitikavome?Ir dar. Šiuo metu Seime ir visuomenėje cirkuliuoja keistokas Seimo teisės departamento išvadų tekstas apkaltos peržiūrėjimo klausimu. Jame pabrėžiama, kad Seimas, atitinkamai pakeitęs savo Statutą, neturi galimybių peržiūrėti garsiosios apkaltos nutarimą, nes apkaltos peržiūros institutas nėra numatytas Konstitucijoje. Esą, jeigu Seimas ryžtųsi priimti tokias Statuto pataisas, jos būtų niekinės. Taip pat pasisakyta dėl galimybės iš naujo peržiūrėti sprendimą dėl R.Pakso veiksmų įvertinimo Konstituciniame Teisme. Esą tokios galimybės taip pat nėra.Į tai galima atsakyti logikos ir konkrečių pavyzdžių pagrindu. Jeigu mes vadovautumėmės Seimo teisės departamento logika, tai Seime neturėtume priiminėti įstatymų, (primenu - Statutas yra įstatymas), reglamentuojančių, tarkim, kibernetinio saugumo klausimus, nes apie kibernetinį saugumą Konstitucijoje nerasime nei žodžio. Vadinasi, toks įstatymas būtų lyg ir nekonstitucinis, niekinis. Antra vertus, pačiame Statute yra daug straipsnių, kurie nėra tiesioginė kurio nors Konstitucijos straipsnio konkretizacija. Bet dėl to jų negalima laikyti nekonstituciniais. Nes Konstitucija nėra visų galimų situacijų, atvejų sąvadas, žinynas. Joje negali būti atsakyta į visus iškylančius konkrečius klausimus. Didelė dalis sprendimų paliekami parlamento, Vyriausybės, teismų diskrecijai. Šie subjektai turi teisę ir pareigą apsispręsti, ar/ir kokius sprendimus - įstatymus, nutarimus ir t.t.- reikia priimti.Konstitucija NEDRAUDŽIA Seimui peržiūrėti savo sprendimus- keisti įstatymus, Seimo nutarimus. O jei kas nors nėra uždrausta, tai nėra neteisėta. Todėl mes duotu atveju neturėtume kalbėti apie niekinius Seimo sprendimus apkaltos peržiūros klausimu. Lietuva skelbiasi esanti demokratine šalimi. O demokratinėje valstybėje šalia kitų dalykų turi galioti teisės viršenybės principas. Teisė, pirmiausia Konstitucija, yra aukščiau nei šalies Prezidentas, Premjeras, parlamento nariai. Teisė yra aukščiau Konstitucinio Teismo, teismų, policijos, prokuratūros. VISI šalies piliečiai turi paklusti Konstitucijai - nepriklausomai nuo jų užimamos pozicijos politinėje ar teisinėje hierarchijoje. Nieks negali žaisti su teise, naudoti ją savo privatiems ar grupiniams, taip pat partiniams tikslams. Deja, mūsų šalyje tai daugiau siekiamybė nei tikrovė.Ir pabaigai - Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teismo yra įpareigota pakeisti esamą padėtį - panaikinti draudimą R.Paksui būti renkamam į pareigas, kurios susijusios su priesaika, iki gyvenimo pabaigos. Tai turi būti padaryta be išlygų. Tačiau europiečius vaidinanti nomenklatūra nenori paklusti europietiško politinio elgesio principams. Ji manipuliuoja viešąja nuomone, bando suklaidinti politikus. Pirmiausia tuos, kurie nėra prisidėję prie garsiosios apkaltos ir nežino jos peripetijų. Atviroje demokratinėje visuomenėje teisės viršenybės ir teisingumo siekis bei jo atstatymas, manau, visuomenės būtų priimtas pozityviai ir prisidėtų prie bendrojo gėrio apimties padidėjimo. Nes dabar daugelis šalies piliečių sako - jeigu galima „sudoroti" Prezidentą, tai kokio teisingumo gali sulaukti eilinis pilietis? Bet dalis nomenklatūros to nenori suprasti. Kaip ir nenori dar kartą atidžiai perskaityti Konstituciją. Ypač pirmuosius devynis jos straipsnius ir 85-ą straipsnį. O gal ji, ta mūsų nomenklatūra, yra įsivėlusi į politines intrigas?