Mes klausiame
Ką turėtume statyti Vilniuje?
 
Tvarkos ir Teisingumo partija siekia
 
Apsaugoti Lietuvos žmonių orumą, teisingumą, demokratiją.
Paieška svetainėje
Renginių kalendorius
 <<Rugsėjo 2017>> 
 PirAntTreKetPenŠešSek 
 28293031123 
 45678910 
 11121314151617 
 18192021222324 
 2526272829301 
Naujienos
 
2014 11 29
Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko, Prezidento Rolando Pakso kalba tarybos posėdyje
Mieli bendražygiai! Sveikinu Jus, susirinkusius į eilinį pagal skaičių, bet neeilinį pagal prasmę mūsų partijos tarybos posėdį.

 

Šiandien mes turime patvirtinti savo geriausius kandidatus tiesioginiuose merų rinkimuose.

 

Jeigu šie rinkimai yra ne pirmi savivaldos rinkimai mūsų partijai, tai tiesioginiai merų rinkimai, kurie bus pavasarį, yra mūsų partijos siekio, kurį deklaravome jau daugiau negu prieš dešimtmetį ir apie tai kalbėjome nuolat, įsikūnijimas. Nepamiršime to ir tai nuolat prisiminkime, agituodami už savo kandidatus merus.

 

Galiu pasakyti, kad asmeniškai aš už galimybę gyventojams tiesiogiai rinkti savivaldos vadovą pasisakiau dar pirmą kartą tapęs Vilniaus meru 1997 metais. Ir šiandien nuoširdžiai džiaugiuosi, kad, kaip sakoma Evangelijoje, žodis tapo kūnu.

 

Tiesioginiai merų rinkimai - tai iššūkis mūsų partijai ir iššūkis mūsų visuomenei. Nes šiuose rinkimuose jai bus kaip niekad lengva patikėti netikrais pranašais ir bus labai sunku įtikinti rinkėjus, kad partijos, o ne judėjimai ar atskiri jų atstovai yra geriausiai pasirengę atstovauti miesto ar rajono gyventojų interesus.

 

Labai prašau: atkreipkite dėmesį būtent į šį mano teiginį.

 

Į šiuos rinkimus mūsų partija ateina su tyčia primestu, ir reikia pripažinti, pakankamai profesionaliai primestu, kompromitavimo šleifu. Mano atžvilgiu viešojoje erdvėje bandoma prisiminti ir eskaluoti kone 20 metų senumo įvykius. Kuriuose nėra jokio kriminalo ar neteisėtų veiksmų. Kitiems partiečiams ar netgi nepartiniams bandoma inkriminuoti veiksmus, kurie nieko bendro nei su teise, nei su politika neturi.

 

Visuomenei bandoma sukurti intrigą, tokią savotišką „a baba Jaga protiv" pasaką, kad dalis partiečių nepatenkinta partijos valdymo organais. Ir tas neva nepasitenkinimas kartas nuo karto patiražuojamas žiniasklaidoje. Tikintis, kad gal skaitantys ar žiūrintys patikės. Kad partijoje kas nors ims ir suabejos jos programinėmis nuostatomis, pradės blaškytis.

 

Šioje situacijoje kiekvienas turime aiškiai suvokti ir kiekvienam partiečiui, ir ne tik jam, pasakyti: prieš partiją yra pradėtas totalus ir nepagrįstas puolimas ir kiekvienas iš partijos žmonių, o pirmiausiai - kiekvienas iš partijos vadovybės aplinkos žmonių yra arba gali tapti to nepagrįsto puolimo taikiniu.

 

Manau, kad būtent tai, kad partija ar atskiri jos nariai įvairiais pretekstais nuolat bus puolami, šią rinkimų kampaniją ir išskirs iš kitų, buvusių prieš keletą metų.

 

Dėl ko tai daroma? Nes per tuos metus mes sustiprėjome, pradėjome alsuoti reitingų lyderiams į nugarą, visuomenės pasitikėjimo mūsų partija augimas tapo pavojingas ir kairiajai, ir dešinei nomenklatūrai. Yra ir kitos priežastys. Pabandysiu jas susisteminti.

 

1 PRIEŽASTIS - ĮPAREIGOJIMAS LIETUVAI ĮVYKDYTI TEISMO SPRENDIMĄ DĖL PAŽEISTŲ R. PAKSO TEISIŲ ATSTATYMO. Europos žmogaus teisių teismo priežiūros institucija reikalauja įvykdyti jau trečius metus nevykdomą teismo sprendimą panaikinti draudimą man dalyvauti rinkimuose Lietuvoje. Išpuoliais prieš partijos pirmininką ir pačią partiją siekiama sukelti abejonę, ar verta skubėti dėl šito, nuteikti visuomenę, koks blogas yra R. Paksas. Kuriamas informacinis laukas, o vėliau - gal ir teisinės abra kadabros, kurios siektų įtikinti ne tik Lietuvos visuomenę, bet ir ES institucijas, kad ne tik Paksui, bet ir partijai apskritai nereikėtų leisti dalyvauti rinkimuose.

 

2 PRIEŽASTIS - POZICIJA PRIEŠ EURO ĮVEDIMĄ. Partija nuolat nuosekliai ir argumentuotai pasisakė ir toliau pasisako prieš euro įvedimą Lietuvoje 2015 metais. Mes nuolat primename, kad svarbiausius klausimus tauta sprendžia referendume, o privalomo referendumo dėl euro jį surengti turėjusi valdžia nesurengė. Globalizmo šalininkams tai ne prie širdies ir nors užčiaupti negali, bando paveikti kitu būdu - dirbtinai kuriant prielaidas suabejoti pačia partija.

 

3 PRIEŽASTIS - AUKŠTI VISUOMENĖS PASITIKĖJIMO PARTIJA REITINGAI. Visuomenės nuomonių apklausose „tvarkiečiai" pastaruoju metu įsitvirtino antroje vietoje, kol kas nusileisdami tik socialdemokratams. Mažiausiai trys partijos atstovai jau ne pirmi metai yra tarp dešimties-dvylikos politikų, kurie geriausiai vertinami visuomenės nuomonių apklausose. Artėjant rinkimams, tokia situacija nėra palanki daugeliui politinių jėgų ir nuolat daromi žingsniai įvairiais būdais ją pakeisti. Bandymas mesti kriminalinės veiklos šešėlį - vienas iš jų.

 

4 PRIEŽASTIS - GRIEŽTA PARTIJOS POZICIJA PRIEŠ GĖJŲ PROPAGANDĄ BEI VEIKSMAI, SIEKIANT LIETUVOJE IŠSAUGOTI TRADICINĘ ŠEIMĄ. Nuoseklūs J. Imbraso bei mano veiksmai prieš homoseksualumą propaguojančias rezoliucijas praėjusią Europos Parlamento kadenciją, tų veiksmų tąsa ir šią, frakcijos Seime pirmininko P. Gražulio siūlomos įstatymų pataisos dėl tradicinės šeimos išsaugojimo ir kiti veiksmai prieš netradicinės seksualinės orientacijos propagandą iššaukė vienalytiškumą propaguojančių darinių nepasitenkinimą ir atsakomąją reakciją.

 

5 PRIEŽASTIS - INTERESŲ GRUPIŲ KOVA SIEKIANT SUMENKINTI IR SUSKALDYTI PARTIJĄ. Partijos atstovams pradėjus reformas valstybės institucijoje, tarp jų ir teisėsaugoje, siekiant apvalyti jas nuo tarnautojų ir pareigūnų, vykdančių atskirų asmenų arba grupių užsakymus, jos iššaukė tų jėgų atsakomąją reakciją. Įvertindamos, kad grėsmė yra pakankamai reali ir stipri partija ateityje gali pašalinti juos iš užimamų postų, interesų grupės ėmėsi partijos kompromitavimo bei skaldymo, pasinaudojant vienu ar kitu konkrečiu partijos nariu.

 

Šioje žemėje nieko naujo: kai neįmanoma organizacijos įveikti iš išorės, bandoma ją suskaldyti iš vidaus. Galima prisiminti Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, galima prisiminti ir ne tokią tolimą praeitį - istorijas apie vieną ar kitą Lietuvos partiją. Tiesa, kai kurios iš jų pačios jau yra tapusios istorija.

 

Nežinau, ar mūsų partijoje yra daug asmenų, norinčių tapti užmarščiai pasmerktos istorijos dalimi, tačiau turiu nuojautą, kad kai kuriems žmonėms labai jau sunku atsisakyti įvairiausių gundymų kelti sąmyšį partijoje, paraginimų pabandyti išklibinti jos vienybę.

 

Nenoriu gilintis į jų moralę ar sąžinę, spėlioti apie priežastis ar paskatas, dėl kurių tai daroma: gal įveikė kovos prieš sistemą nuovargis, gal apakino pažadėtų Ledo rūmų spindesys, gal ne vietoje išaugo sparnai? Visada buvo ir bus žmonių, kuriuos apakina ir suvilioja netikrų vertybių spindesys, o ne idėjos, kurių vedini žmonės ėjo ant laužo.

 

Žinokime tuos dalykus patys ir paaiškinkime aplinkiniams: klausiantiems, besipiktinantiems, galvas kraipantiems ar net abejingiems.

 

Kai kas nors jus įžeidžia, supraskite, kad tokiu būdu jis nori pasakyti: " O, man skaudu, prašau mane mylėti!". Užuot priėmus įžeidimą asmeniškai ir atsitokėjus, įžeidėjui tuo pačiu išmintingiausia būtų paprasčiausiai tarti: „Aš tave myliu".

 

Tai išgirsti jo ego tikisi mažiausiai, nes neabejoja, kad yra blogas ir nevertas meilės. Bet jeigu jūs būsite atkaklūs ir nepaisysite to asmens pasipriešinimo ir pykčio, galiausiai nugriausite nuoskaudų ir gėdos sienas, už kurių jis laiko įkalinęs jį laiko jo ego.

 

Leiskite keletu sakinių užsiminti apie tarptautinę bei Lietuvos vidaus politiką, kurios kontekste mes ir žengiame į partijai bei visuomenei labai svarbius rinkimus.

 

Europoje vyksta karas ir tą privalome pripažinti. Prasideda Europos valstybių sienų perdalijimas ir šiame pasaulio geopolitikos etape kaip niekada reikia labai pasverto Lietuvos žodžio. Pakankamai kieto, bet kartu ir diplomatiško žodžio, parodant ir valstybės nepriklausomybę, ir jos galimybes ieškoti ir atrasti sąjungininkų arba prisidėti prie tų, kurie realiais darbais linkę stiprinti regiono, o kartu ir mūsų valstybės saugumą.

 

Jaudina tai, kad net ir šioje situacijoje vienintelių Tėvynės mylėtojų vaidmenį konservatoriai bando prisiskirti tik sau. Niekindami mažiau rėkiančius, kalbančius gerokai santūriau, vilkdamiesi uniformas prieš televizijos kameras. Tarsi iš jų pusės nebūtų buvę nesantaikos kurstymo Lietuvoje užuominų 1992 metais Pakaunės miškuose, o jų sugalvota Rusijos sulaikymo strategija konservatorių valdymo metais nebūtų išvirtusi į jų patikėtinių prekybą dujomis ir elektra su tos pačios Rusijos valstybinėmis kompanijomis.

 

Tarsi nuo tų lenktynių, kas pirmas pasirodys labiau mylintis Tėvynę, mūsų vežėjams ar maisto bei pramonės produkcijos eksportuotojams plačiau atsivertų Europos valstybių rinka. Arba tuo suvaidintu patriotizmu galėtume sušvelninti tam tikrų ekonominių bei finansinių nuostolių padarinius, kurie mūsų neilgai trukus laukia?

 

„Virš pasaulio ekonomikos lūkesčių renkasi debesys - matome niūriausiomis spalvomis piešiamą paveikslą nuo pat pasaulinės finansų krizės", - taip kalba žinomiausi Vakarų ekonomistai.

 

Daugiausiai, anot įvairių apklausų duomenų, verslininkai baiminasi atsinaujinančio nuosmukio euro zonoje, ateinančiais metais greičiausiai kilsiančių palūkanų normų Didžiojoje Britanijoje ir JAV, geopolitinių grėsmių, kurias kelia krizės Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

 

Į tą euro zoną, kurios nuosmukio pasaulyje ne be pagrindo baiminamasi, nuo kitų metų ateina ir Lietuva. Į tą valstybių bendriją, kurios finansų rinkoje, tarsi lava ugnikalnio dugne, pulsuoja nestabilumas ir problemos, galinčios bet kurią akimirką išsiveržti į paviršių. Laikiausi ir tebesilaikau nuomonės, kad būtent euro zonos valstybėms labiau reikėjo Lietuvos negu Lietuvai minėtos zonos. Jau vien dėl tos priežasties, kad prarasdama savo valiutą, valstybė praranda ir dalį savo savarankiškumo.

 

Į savarankiškumą pažiūrėkime ir iš kitos pusės. Ar labai savarankiška gali būti valstybė, jeigu kone ketvirtadalį jos biudžeto sudaro Europos Sąjungos parama? Ar gali būti savarankiška savivaldybė, jeigu didesnė dalis jos biudžeto formuojama centrinės valdžios aparate?

 

Artimiausias uždavinys savivaldoje - jai sugrąžinti turinį ir jos pirmapradę prasmę. Nes dabar iš esmės savivalda tėra tik jos imitacija, kurią kaip geros vietos valdžios pavyzdį bandoma pateikti šiandienos politikoje.

 

Aš siūlyčiau keletą esminių pataisų tame savivaldos modelyje.

 

Jeigu jau dauguma partijų išgirdo mūsų programinį pasiūlymą tiesiogiai rinkti merus, (tiesa, tam reikėjo daugiau kaip dešimties metų), drįstu pasiūlyti ir naują idėją. Ji suteiktų visuomenei dar daugiau galimybių tiesiogiai įvertinti kiekvieną kandidatą į vietos politikus. Kaip visame mieste ar rajone tiesiogiai gyventojai rinks merą, taip siūlyčiau, suskirsčius rinkimų apylinkes pagal savivaldybės tarybos narių skaičių, tiesiogiai rinkti ir konkretų tos apylinkės atstovą.

 

Tokiu atveju išrinkti tarybos nariai būtų atskaitingi ne tik juos iškėlusioms politinėms jėgoms, bet ir konkrečios vietovės gyventojams: išklausytų ir įvertintų jų problemas bei pasiūlymus, teiktų konkrečius sprendimo projektus savivaldybės tarybai, atsiskaitytų už nuveiktus darbus.

 

Suprantama, kad tai nėra įgyvendinama šiuose rinkimuose. Bet tai gali būti kertinis mūsų rinkimų programos akmuo. Toks savotiškas Puntukas, ant kurio iškalti ne narsių mūsų lakūnų veidai, bet aiškiai atpažįstamas „tvarkiečių" siekis kiekvienam visuomenės nariui suteikti galimybę išsirinkti jam labiausiai priimtiną valdžios atstovą.

 

Dar vienas dalykas, kurį manau, jau būtų galima įgyvendinti kituose savivaldos rinkimuose - tiesioginiai seniūnų rinkimai. Tą dalyką mes akcentuojame ir šioje rinkimų programoje. Vietos valdžios atstovų priartinimas prie konkretaus žmogaus yra pati geriausia tikros demokratijos įtvirtinimo valstybėje programa.

 

Kalbėdami apie šiuos svarbius savivaldos aspektus, rinkimų kampanijoje privalome nepamiršti ir dar vieno itin svarbaus dalyko - mūsų siūlymo perpus mažinti Seimo narių skaičių ir už kandidatus balsuoti tik tiesiogiai vienmandatėse rinkimų apygardose.

 

Sumažinę Seimo narių iki 71 bei pertvarkę įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų sistemą, žengtume rimtą žingsnį konstitucinės reformos link. Tai didintų politikų asmeninę atsakomybę už priimamus teisės aktus. Kita vertus, nacionalinių parlamentų vaidmuo turi stiprėti ir Europos Sąjungos politikos pokyčių kontekste, todėl dėl siūlomų Seimo sudėties reformų reikia plačios diskusijos visuomenėje ir artėjančių savivaldos rinkimų kampanija, manau, yra labai geras laikas pabandyti visuomenę pakviesti į tokią diskusiją.

 

Mielieji,

 

Keliais sakiniais noriu įvertinti, kaip partijai sekėsi įgyvendinti savo programinius siekius dvejus metus dirbant valdančiojoje koalicijoje.

 

Iškart pasakysiu - pavyko ne viskas, ką planavome ir ko siekėme. Nepavyko įtikinti koalicijos partnerių, kad dėl euro įvedimo Lietuvoje būtina skelbti referendumą, kuriame sprendimą priimtų tauta. Manau, kad aktyvesni galėjome būti ir referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams.

 

Buvau ir esu įsitikinęs, kad gerokai anksčiau reikėjo kompensuoti per krizę konservatorių žmonėms atimtą pensijų dalį, bet neskubėti į prieškrizinį lygį gražinti teisėjų, seimūnų ir valdininkų atlyginimus. Tačiau galime pasidžiaugti bent tuo, kad mūsų pasiūlymai pagaliau buvo išgirsti ir neteisėtai sumažintoms pensijoms kompensuoti kitų metų biudžete numatyta beveik 200 milijonų litų.

 

Siūlėme gerokai daugiau lėšų skirti neformaliam moksleivių ugdymui. Gerai bent tiek, kad nepaisant mažėjančio moksleivių skaičiaus, mokinio krepšelio lėšos liks tos pačios. Pasiekėme, nors ir ne tiek, kiek norėjome, kad būtų padidinta minimali alga, pakiltų atlyginimai policijos pareigūnams, kultūros darbuotojams.

 

Būtina toliau didinti ir pensijas, nes šiandien 815 litų siekianti vidutinė pensija tik 4 litais viršija oficialią skurdo rizikos ribą. Vidutinę pensiją, kaip žinia, gauna anaiptol ne visi, todėl tarp pensininkų žemiau skurdo lygio ribos gyvena daugiau nei penktadalis.

 

Svarstant kitų metų biudžetą, prasminga vėl būtų sugrįžti prie nežinia kodėl pamirštos progresinių mokesčių idėjos, nes būtent ši mokesčių sistema leidžia išlyginti pajamų skirtumus ir solidariai perskirstyti visų Lietuvos žmonių uždirbamas pajamas.

 

Turime nepamiršti ir mūsų iškeltos idėjos dėl vieningo minimalių pajamų kriterijaus visoje Europos Sąjungoje, kuriai yra pritarusi valdančiosios koalicijos Politinė taryba. Džiugu, kad ši idėja susilaukė pritarimo ne tik Lietuvoje - ją jau svarsto kitų valstybių Europos Parlamento nariai.

 

Štai trečiadienį už mūsų pasiūlytą rezoliucijos pataisą, kurioje įrašėme, kad visoje Europos Sąjungoje būtų nustatytas minimalių pajamų vienam asmeniui dydis, balsavo beveik du šimtai parlamentarų, atstovaujantys Ispanijos, Airijos, Italijos, Vengrijos, Slovakijos, Prancūzijos, Portugalijos bei daugelio kitų Europos valstybių piliečius. Tikiu, kad toliau siekiant šio konkretaus tikslo, pavyks rasti ir gerokai daugiau pritarančių.

 

Šią savaitę Europos Parlamente ne kartą skambėjo labai prasmingi žodžiai - nuo ekonomikos, nuo biudžetų rodiklių politikai privalo atsigręžti į žmogų. Juos pasakė popiežius Pranciškus.

 

„Laikas kurti Europą, kuri suktųsi ne tik apie ekonomiką, bet vadovautųsi žmogaus asmens sakralumu ir neliečiamomis teisėmis, kuri drąsiai apkabintų savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėtų į ateitį ir su viltimi gyventų dabartyje", - kalbėjo Bažnyčios vadovas. Jis labai taikliai įvardijo, kad šiandien tarp labiausiai Europoje paplitusių ligų yra ryšių su kitais neturinčio žmogaus vienatvė. Ją dar labiau paaštrino ekonominė krizė, kurios pasekmės dramatiškai veikia socialinį gyvenimą.

 

Gerbiamieji,

 

Mūsų siekis - kurti modernų tautiškumą, sąžiningą, dorą ir laimingą visuomenę, kurioje šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės derėtų su naujojo pasaulio nešama pažanga.

 

Esu įsitikinęs, kad kaip tauta, šiandien esame laisvi ir jaučiame pareigą sukurti naują Laisvės Konstituciją Lietuvos šaliai Europoje.

 

Tardamiesi su tauta, turime sukurti sąlygas kiekvienam žmogui tobulėti, kurti asmeninę gerovę, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą bei ugdyti savo verslumo gebėjimus.

 

Tai mūsų programinės nuostatos, kurias reikia realizuoti, užpildyti turiniu, konkrečiais darbais.

 

Ruošdamiesi būsimiems rinkimams į savivaldą, mūsų atstovai, kurių yra daugiau kaip 160, ypač tie, kurie dirba valdančiose koalicijose, turėtų peržiūrėti tas nuostatas, su kuriomis ėjo į rinkimus bei įvertinti tai, ką pavyko realiai įgyvendinti. Ko nepavyko realizuoti, reikėtų nepamiršti perkelti į naujas programas. Būtina išlaikyti tęstinumą.

 

Būtina, kad kiekvieno kandidato į merus programoje, kiekvieno skyriaus programoje raudona gija driektųsi pagrindinis siekis - tarnauti valstybei ir žmogui taip, kad po kiekvieno priimto sprendimo gerėtų visuomenės gyvenimo kokybė - mažėtų nedarbas, emigracija, atsirastų daugiau saugumo, didėtų pensijos ir darbo užmokestis.

 

Kad augtų ir stiprėtų Lietuva.

 

Kurioje modernus tautiškumas, šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės derėtų su naujojo pasaulio nešama pažanga.

 

Kurioje kiekvienas galėtų be trukdžių kurti asmeninę gerovę, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą bei ugdyti savo verslumo gebėjimus.

 

Kurioje šeima, tauta ir valstybės samprata būtų kertinis mūsų egzistencijos pagrindas, kuriant savo gyvenimus lopinėlyje prie Baltijos.

 

Kuriame į visumą, kaip keturi Visatos elementai, susilieja birus Dzūkijos smėlis, derlingi Suvalkijos laukai, sunkus Žemaitijos molžemis ir vaiskų dangų atspindintys Aukštaitijos ežerai.

 

Čia mūsų namai. Taikos ir ramybės juose. Tikėjimo savimi ir tarnystės žmonėms.